Aidai Pilipauskaitei – vos dvidešimt treji, tačiau ji gali papasakoti šimtmečių senumo įvykius, pristatyti penkių kartų savo prosenelius, išvardyti Jurbarko krašte gimusius ir žuvusius partizanus. Ne, ji nekeliauja laiku, tik labai domisi istorija. Ši aistra sostinėje gyvenimą kūrusią merginą parvedė į Vytėnus.
Vaikystės takais
„Man, kaip ir daugumai iš šito kaimo kilusių žmonių, čia yra Vytėnai, o ne Pilis. Net mokyklinio autobuso vairuotojas nesuprasdavo, jei prašydavai paleisti Pilyje“, – juokiasi Aida. Todėl pasakodama apie savo gimtinę ji mini tik Vytėnus, o Pilis – tai ir yra pilis, stūksanti Vytėnų viduryje.
„Nuo penkerių metų sakiau, kad būsiu istorike, – tikina mergina. – Nežinau iš kur ta aistra, bet pasakojimai apie senovę mane visada žavėjo.“ Tada, dar visai vaikas, išsižiojusi klausydavosi močiutės pasakojimų apie Vytėnus, čia veikusį saleziečių vienuolyną, su jos draugėmis ir pusseserėmis bei pusbroliais išvaikščiojo visus paupius, lankas, piliakalnius.
Aida – grynakraujė vytėniškė. Čia gyveno visi jos seneliai, Vytėnuose, paprašyta nunešti pietus sergančiam kaimynų vaikiui, su tėčiu Vytautu susipažino mama Loreta, čia prabėgo gražiausi vaikystės ir paauglystės metai, o išvykus gyventi kitur – savaitgaliai ir vasaros, čia pamažu grįžta gyventi giminaičiai, čia dainuojančia širdimi parsikraustė ir Aida.
Kai paauglystėje su mama kraustėsi į Vilnių, mergina žinojo, kad grįš į Vytėnus. Kelionė atgal neužtruko nė dešimtmečio. Per tą laiką A. Pilipauskaitė Vilniuje pabaigė vidurinę mokyklą ir įstojo į universitetą studijuoti svajonių profesijos – istorijos, o po dviejų kursų… mokslus metė. „Supratau, kad jei aistra taps darbu, bus negerai“, – teisingu apsisprendimu ir dabar neabejoja mergina, kurios aplinkoje bent keturi žmonės baigė istorijos mokslus, bet pagal specialybę nedirba.
Aida neskubėjo vėl mokytis, kol nebus tikra dėl pasirinkimo. Ji dirbo kavinėse, kol akys užkliuvo už pasiūlymo mokytis apeigų ir švenčių organizavimo. Aktyviai merginai tokie mokslai tiko – scenarijų rašymo, renginių organizavimo virtuvės studentus mokė Lietuvos televizijos profesionalai, mokslai nenutolo ir nuo pomėgio – Aidos scenarijuose ir idėjose vis prasiverždavo sąsajos su gimtojo krašto istorija.
Sostinėje įsikūrusią merginą vis dažniau aplankydavo mintys apie gimtinę. Čia veždavosi studijų draugus, Vytėnus netruko pamilti ir Aidos širdies draugas Simonas. Tikras vilnietis, vasaras leisdavęs Nidoje, neliko abejingas mylimosios svajonėms grįžti į gimtąjį kaimą. „Saulėtą rudens dieną sėdėjau kieme ir galvojau, kad labai norėčiau čia grįžti. Svajonė išsipildė“, – šypsenos neslepia pašnekovė.
Stačia galva
Prieš metus pora visai netoli Aidos vaikystės vietų, Šilinės pašonėje, įsigijo svajonių namą. „Tvarkymo ten reikėjo labai daug, tačiau niekas neatstos rytais pro langus prašuoliuojančių stirnų pulkelio, smalsaujančių zuikių ir lapių“, – nepaliauja šypsotis A. Pilipauskaitė. Simonui visą savaitę dirbant Vilniuje, sodyboje Aida tvarkosi su trimis šunimis. „Visi parvežti iš Vilniaus. Vienas mano, kitas Simo, o trečias – bendras. Jie mano geriausi kompanionai klaidžiojant po Vytėnų apylinkes“ – tikina mergina.
Turėdama nemažai laisvo laiko Aida grįžo prie dar Vilniuje pradėto projekto – internetinio puslapio „Panemunės keliu“. Pradėjo kurti mąstydama, kad grįžus į Vytėnus kažkuo reiks užsiimti. „Tai – mano kūdikis. Perverčiau kalnus knygų, internete praleidau begalę valandų“, – apie puslapį, kuriame pateikiama informacija apie panemunių miestelius, dvarus, lankytinas vietas, istoriją, pasakoja A. Pilipauskaitė. Mergina buvo pasiruošusi teikti konsultacijas, rengti ekskursijas, šventes, tačiau darbo ir svajonių buvo įdėta tiek daug, kad ji paprasčiausiai perdegė.
„Atsitraukiau. Ėmiau tvarkyti namą, buitį. Įsidarbinau“, – apie ramybės periodą pasakoja Aida. Darbas ją pats surado. Be aistros istorijai, Aida visada mėgo gaminti. Kulinarija – dar vienas jos pašaukimas, todėl sulaukusi pasiūlymo iš kaimo sodybos „Vila Bisena“ savininko savaitgaliais gaminti maistą pokyliams, sutiko be ilgo svarstymo.
Nešti žinią
Gyvenimui stojus į vėžes, pailsėjusi Aida grįžo prie „Panemunės kelio“. Grįžo su naujais sumanymais ir idėjomis. „Pagalvojau, kad žmonėms ne taip svarbu žinoti, kiek valdovų turėjo pilis, ar skaityti sausus istorinius faktus. Įdomiau skaityti, o tuo pačiu ir man smagiau pasakoti apie įdomesnius istorinius faktus, įvykius, legendas. Informacija nuolat turėtų būti atnaujinama“, – Aida aiškina, kodėl sustabdė taip kruopščiai rengto internetinio puslapio veiklą ir ėmė rašyti tinklaraštį, kitaip vadinamą blogu.
Tai internetinis dienoraštis, kuriame jo autorė istoriją pateikia per jausmus, patirtį. Jame atsiranda ne tik istorijos apie gimtąjį kraštą, čia vykusius įvykius, bet ir nuotraukos, siūlomos nakvynės ir maitinimo paslaugos, kurias autorė išbandė ir gali už jas garantuoti. Aida taip pat sukūrė „Panemunės kelio“ paskyras socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „Instagram“.
„Noriu, kad apie šitą nuostabų kraštą sužinotų visi. Noriu, kad jis išgarsėtų, kad čia atvyktų žmonės ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio. Kas gali būti gražiau, kai apylinkėse sužydi ievos, kačiukai, šlaituose mėlynuoja žibutės. Visa tai aš noriu parodyti žmonėms“, – su užsidegimu kalba Aida.
Jos užsidegimu kalbant apie tėviškę stebisi visi sutikti žmonės ir neatsispiria norui tą nuostabią vietą pamatyti. Vytėnuose apsilankė visi Aidos pažįstami ir draugai iš visų Lietuvos pašalių. „Kiekvieną savaitgalį vedu ekskursijas. Ir ne tik aplink Vytėnus, bet ir po tolimesnes vietoves – pasiekiam ir partizanų vado Jono Žemaičio žeminę, ir Sudargą, Gelgaudiškį“, – sako ji.
Aidos akiratyje – visi miesteliai, dvarai ir pilys, piliakalniai ir kiti gamtos stebuklai nuo Kauno iki Rambyno ir toliau.
Pasak močiutės
Negali nesistebėti, kai jaunas žmogus tiek laiko ir energijos skiria dalykams, kurie neneša jokio pelno, bent kol kas. Visos aistros ir pomėgiai turi turėti šaknis ir priežastį. Aidos pomėgių priežastis – močiutė Ona Juškienė. Ji merginos tikrosios, anksti mirusios močiutės sesuo, bet tikresnės močiutės, tikriausiai, nebūna.
„Kai kiti vartoja patarles ir priežodžius, aš visada sakau – „kaip mano močiutė sako“, – juokiasi Aida. Onutė ją augino nuo mažens. Tai ji pasakojo nuostabiausias Vytėnų ir giminės istorijas beravint daržus, jos bibliotekoje esančios monografijos tapo geriausiais informacijos šaltiniais renkant medžiagą internetiniam puslapiui, ji ir valgyti gamino skaniausiai, to išmokė ir Aidą.
„Viskas prasideda nuo močiutės. Man ji – geriausia pašnekovė, o močiutė tikina, kad jai smagiau bendrauti su jaunimu“, – šilčiausiais žodžiais apie 81 metų močiutę pasakoja mergina. Tikriausiai močiutės pasakojimai apie giminaičius paskatino Aidą sudaryti giminės medį. Išnaršius bažnytines knygas, pasitelkus internetą jai pavyko rasti informacijos apie 1800 metais gimusius giminaičius, penkių kartų prosenelius.
Nenustygsta vietoje
Grįžusi į gimtinę Aida sutiko daug jaunų žmonių. „Į kaimą grįžta giminės, klasiokai, pažįstami. Jurbarko kraštas tikrai nemiršta. Tikiuosi, negalvoju per daug optimistiškai“, – sako pasiryžusi kaimo jaunimą išjudinti mergina.
Prieš mėnesį prie Aidos prisijungė buvusi studijų draugė iš Kauno Milda Mezginaitė. Viešėdama Vytėnuose ir klausydama Aidos istorijų kaunietė panoro tapti šio krašto dalimi ir padėti skleisti apie jį žinią.
Merginos neapsiriboja tik veikla internete. Kovo 11-osios šventei jos surengė Vytėnuose protmūšį. Didžiausia Aidos baimė pasitvirtino – vietiniams tai, kas vyksta panosėje, neįdomu. Renginyje dalyvavo jurbarkiečiai.
Aida pamažu mezga ryšius su bendruomenėmis, Panemunių regioninio parko direkcija. Pokalbiai, iniciatyvos jau duoda vaisių. Birželio 3 d. „Panemunės keliu“ drauge su Panemunių regioniniu parku rengia labdaros žygį iš Šilinės į Raudonę ir atgal „Nuspalvinkime ateitį“, o surinktos lėšos atiteks vaikų dienos centrui.
Birželio 17 d. Skirsnemuniškių mūšio 71-osioms metinėms paminėti visi kviečiami į žygį iš Šimkaičių į generolo Jono Žemaičio vadavietę. Žygeiviai ne tik pasivaikščios, bet ir sužinos skaudžią Jurbarko krašto partizanų kovų istoriją. Aida neabejoja, kad žygiai nebus vieninteliai jos sugalvoti projektai.
Sakoma, vienas lauke ne karys. Tačiau nepaneigsi ir to, kad vienas, aistra degantis, beprotiškai savo idėja tikintis ir be galo darbštus žmogus gali nuveikti tikrai daug. Vytėnams pasisekė – namo sugrįžo būtent toks žmogus.
Jūratė Stanaitienė
