Vasario 23 d. Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje buvo sutikta Violetos Šoblinskaitės Aleksos ir Valdemaro Šoblinsko knyga „Tėtė: kalbininkas Adomas Šoblinskas“. Knygos autoriai skambant jurbarkiškės fleitininkės Monikos Ryškutės atliekamoms melodijoms dalijosi prisiminimais ir liudijimais apie labai anksti į Anapilį iškeliavusį Tėtę.
19 metų Veliuonoje gyvenanti rašytoja, poetė V. Šoblinskaitė, nors kilusi ne iš šio krašto, jame jau tapo sava, o jos kūryba priimama, kaip kraštietės. Kalbininkas Adomas Šoblinskas – Violetos tėtis, kuriam skirta naujausia rašytojos knyga, veliuoniškiams žinomas mažiau, tačiau pamilusiems sklandų V. Šoblinskaitės rašytinį žodį – įdomi visa jos kūryba.
Mintis sudėlioti knygą apie vieną artimiausių žmonių, pasak V. Šoblinskaitės, kilo prieš penkerius metus Sedoje, Mažeikių r., minint A. Šoblinsko 80-ąsias gimimo metines. Į minėjimą susirinko daugybė žmonių, dar menančių kalbininką, giminių, pažįstamų, netgi klasės draugė ir pirmoji meilė dalyvavo. „Kol esi jaunas, visai neįdomu, ką veikia tavo tėvai, kuo užsiima. Gyveni sau saugiai, paglobotas. Tik vėliau supranti, kiek mažai žinai apie pačius artimiausius žmones“, – sako rašytoja.
A. Šoblinsko garbei surengtame minėjime, šalia jo atminimui pastatyto skulptoriaus Antano Murausko žemaitiško Rūpintojėlio užsimezgė vaikų ir kalbininką menančių žmonių ryšiai, kilo daug prisiminimų, pildėsi jo gyvenimo puslapiai. „Taip mes su broliu pradėjome rinkti medžiagą knygai – kalbėtis su giminėmis, tėtės pažįstamais, patys užrašėme savo prisiminimus“, – prisimena veliuoniškė rašytoja.
Violetos brolis, knygos bendraautorius Valdemaras Šoblinskas gyvena Vilniuje, tėvų name, kurį jie įsigijo atsikraustę iš Žemaitijos. „Brolis atkartojo tėtės gyvenimą. Nors pagal išsilavinimą yra istorikas, tačiau dirba pedagogu, metodininku. Be to, kaip tėtė domisi sodininkyste, gėlininkyste, fotografija“, – paralelių tarp brolio ir tėvo gyvenimų randa V. Šoblinskaitė.
Rašytoja pripažino, kad iš pradžių knygą griebė rašyti viena, tačiau pritrūko laiko ir galimybių todėl naujai patirčiai – rašyti – pakvietė brolį.
Knyga – nevienalypė, sudaryta iš ketverius metus rinktų prisiminimų, liudijimų, laiškų, autorių žvilgsnio į laikus su tėte.
„Mes buvome tėtės vaikai, po jo rūpestingu sparnu jautėmės gerai ir ramūs. Jam mirus netekome vedlio, žemė slydo iš po kojų. Rodos mes buvome dar tokie vaikai“, – apie prieš beveik 28 metus prarastą tėtį jautriai kalba V. Šoblinskaitė. Rašytoja pripažįsta, kad pats tokios knygos žanras, kaip buvusiai žurnalistei, buvo nesudėtingas, tačiau rašant apie artimą žmogų nepavyko atsiriboti nuo jausmų, vėl „dūšią plėšė netekties prisiminimai“.
Knygoje išskirti svarbiausi A. Šoblinsko gyvenimo periodai – vaikystė Nausodės kaime, jaunystė ir mokslai Sedoje, darbas Mažeikių laikraštyje, Tirkšlių mokykloje, studijos ir gyvenimas Vilniuje.
„Knyga skirta ne plačiajai auditorijai. Ją gavo giminės, jį pažinoję žmonės, prisidėję prie knygos rengimo“, – sako autorė.
Iš spaustuvės knygą „Tėtė: kalbininkas Adomas Šoblinskas“ jos autoriai parsivežė pernai, gruodžio 24 d. – prieš pat Kūčias, per kurias minėjo ir 85-ąsias A. Šoblinsko gimimo metines. Šio leidinio, išleisto 150 egzempliorių tiražu, nebus galima įsigyti knygynuose ar pasiimti bibliotekoje, tačiau susidomėjusiems jį mielai paskolins autorė V. Šoblinskaitė, šiuo metu dirbanti Veliuonos bibliotekoje.
Jūratė STANAITIENĖ
Tiesiog sveikinu ir džiaugiuosi su Jumis kartu.