Keletą metų iš eilės Jurbarko rajone vyko etninės kultūros ekspedicijos, kurių metu buvo renkama medžiaga apie žmones, puoselėjančius senąsias tradicijas ir amatus. Šią vasarą skaitytojai jau gali įvertinti iš ekspedicijose surinktos medžiagos parengtą naują leidinį – sąvadą „Jurbarko kraštas. Žmonės ir jų darbai”.
Ekspedicijai vadovavo savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Regina Kliukienė, kartu su ja dirbo Jurbarko Naujamiesčio vidurinės mokyklos mokytoja Danguolė Juščienė bei šios mokyklos jaunieji istorikai, Jurbarko krašto muziejaus muziejininkė Adelija Meizeraitienė, Jurbarko kultūros centro operatorius-fotografas Algimantas Petraitis. Jie lankė ir kalbino Seredžiaus, Veliuonos, Raudonės, Skirsnemunės, Jurbarko, Šimkaičių, Girdžių, Eržvilko, Smalininkų ir Viešvilės seniūnijų tradicinės kultūros puoselėtojus.
Etnografiniu požiūriu Jurbarko kraštas nėra vientisas regionas. Rajono teritorija jungia net trijų skirtingų etninių regionų žemes: nuo Šventosios upelio į vakarus (Smalininkų ir Viešvilės seniūnijos) – lietuvininkų, Mažosios Lietuvos kraštas. Į šiaurės vakarus nuo Jurbarko esanti Eržvilko seniūnija yra žemaitiškas regionas, pietrytinės Karšuvos žemės. Likusiai rajono savivaldybės daliai būdinga vakarų aukštaičių kultūra. Beje, Nemuno upė skiria šį kraštą nuo ketvirtojo – etnografinio Sūduvos regiono, kurio įtaka jaučiama ir šiame upės krante.
Jurbarko rajone dar galima apčiuopti etnografinių žemių ribas, architektūros skirtumus, tarmes, tradicijas, papročius, gyvenimo būdo ypatumus, kulinarinio paveldo savitumus.
Tradicinė kultūra buvo puoselėjama nuo seniausiųjų laikų iki XX a. šeštojo dešimtmečio. Prasidėjus kolektyvizacijai iš esmės pakito žmonių socialinė padėtis. Masiškai buvo naikinamos senosios sodybos, vienkiemiai, gyventojai kėlėsi į miestus. Tačiau net ir visagalis laikas nepajėgė sunaikinti šimtmečiais formuotos krašto kultūros. Dar ir šiandien randame audžiančių moterų, daugelis jų yra puikios siuvinėtojos, mezgėjos. Leidinyje – Jurbarko rajono tradicinės kultūros vertybių sąvade „Jurbarko kraštas. Žmonės ir jų darbai” pasakojama apie 37 Jurbarko krašto tradicinės kultūros puoselėjus: septyniolika audėjų, devynis tradicinių rankdarbių puoselėtojus, tris tapytojus, du medžio drožėjus, dvi siuvinėtojas, po vieną – paveikslų iš augalų kūrėją, margučių margintoją, kalvį ir žvakių liejikę.
Dažniausiai tai vietiniai gyventojai, kuriems būdingas darbštumas, tvarkingumas, dvasinių vertybių puoselėjimas, neretas jų – didelę gyvenimo patirtį turintis žmogus. Jie gebėjimus iš savo senelių, tėvų perėmė kaip gyvenimo būdą, paprotį ar tradiciją. Šiandien tradicinių amatų ar gebėjimų puoselėjimas yra sudėtinė kultūros paveldo dalis, kuriai suteikiamas nematerialiosios kultūros vertybės statusas. Tradicinė kultūra, identifikuodama krašto, regiono tapatumą, geriausiai atspindi nacionalinės kultūros pagrindų formavimosi dvasinį ir materialųjį klodą. Mažėjančios tradicijų perėmėjų ir puoselėtojų gretos skatina saugoti nematerialios kultūros lobius.
Jurbarko rajono tradicinės kultūros vertybių sąvado I dalies leidinio „Jurbarko kraštas. Žmonės ir jų darbai” viršelį puošia 2008 m. Veliuonos Antano ir Jono Juškų vidurinės mokyklos bendruomenės suvaidintos „Veliuoniškių veselijos” (pagal Antano Juškos surinktą medžiagą) nuotrauka. Leidinį spausdino VšĮ „Spalvų kraitė”.
Manome, kad Jurbarko rajono tradicinės kultūros vertybių sąvadas bent iš dalies atliks Jurbarko krašto tradicinės kultūros sergėtojo vaidmenį.
Regina Kliukienė
Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Kultūros
skyriaus vyriausioji specialistė
