Nauji metai – nauji ratai. Ši tautosaka šiemet tapo realybe Jurbarko miškų urėdijai. Įstaiga turi naują vadovą, dalį ilgamečių girininkų pakeitė nauji žmonės, o šalies urėdijų greičiausiai laukia didžiausia reforma nuo pat nepriklausomybės atgavimo.
Pradžia – dar studijuojant
Praėjusių metų pabaigoje išlydėtą ilgametį urėdijos vadovą Faustą Bakį pakeitė jo pavaduotojas Edmundas Mačieža. Rokiškio rajone gimęs ir ten augęs vyras Jurbarko krašto miškais rūpinasi jau beveik ketvirtį amžiaus – žmogus, kaip ir medis, įleidžia šaknis.
Nusprendęs tapti miškininku E. Mačieža įstojo į tuometinę Žemės ūkio akademiją (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas). Mokslus baigė aukso medaliu, o dar bestudijuodamas įsidarbino Jūravos girinkijoje. Čia netrūko profesinių iššūkių – 1993-aisiais vėtra išguldė 30 tūkstančių kietmetrių, dar po dvejų metų krašto puošmeną – eglynus – užpuolė kinivarpos.
E. Mačiežos patirtis Jurbarko miškų urėdijoje matuojama ne metais kitais, o keliais dešimtmečiais, todėl ryžtas tapti urėdu siejamas ne tik su žiniomis, bet ir didele atsakomybe.
E. Mačieža puikiai prisimena, kai pirmą kartą turėjo sukarti keletą kilometrų nuo pagrindinio kelio iki Jūravos girininkijos. Tuomet jam kelią perbėgo vilkas. „Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai mačiau vilką laukinėje gamtoje. Atėjęs apie tai papasakojau girininkui. Jis pasijuokė, kad vilkus teks dažnai matyti. Jurbarko miškai buvo kitokie nei gimtąjame Rokiškyje. Ten buvau pratęs prie mišrių miškų, čia daugiau buvo eglynų ir pušynų“, – prisiminė urėdas.
Jūravos girininkijoje E. Mačieža dirbo aštuonerius metus, vėliau 15 metų ėjo urėdo pavaduotojo ir vyriausiojo miškininko pareigas. Paskelbtame konkurse Jurbarko urėdo pareigoms užimti E. Mačieža įveikė keturis konkurentus. „Matyt, tiesiog gerai pasiruošiau“, – sėkmę vertina E. Mačieža.
Stovėti vietoje negalima
Sau ir pavaldiniams naujasis urėdas kelia vieną pagrindinių tikslų – nuolat tobulėti. Pats E. Mačieža greta miškininko specialybės 2008 m. Kauno technologijos universitete įgijo viešojo administravimo magistro kvalifikacinį laipsnį.
Meilė gamtai suformavo ir griežtą urėdo požiūrį į miškininkystę. Nors puikiai žino, kad ūkiniai miškai turi duoti naudą, E. Mačieža nėra plynųjų kirtimų šalininkas. Kaip ir šviesaus atminimo Jūravos girininkas Arvydas Danisevičius, tituluotas Vakarų girininkijų tėvu, naujasis urėdas prisipažįsta esąs natūralaus ūkininkavimo gerbėjas, kuriam gelia širdį, kai reikia kirsti vakarinėje, vokiškoje buvusioje urėdijos dalyje augančius bukus.
Kita vertus, E. Mačieža turi ir ne itin populiarių užmojų. Planuoja didinti investicijas į mažąją miško techniką, kuri būtina ugdomiesiems kirtimams ir iš tokių kirtimų gaunamos medienos dalies didinimui. „Ta darbo vaga, kuri nubrėžta urėdijoje – tikrai gera ir jos gadinti nereikia. Tačiau turime ir prisitaikyti prie naujovių bei aktualijų“, – įsitikinęs urėdas.
Laukia aiškumo
Tačiau naujos idėjos – ne vieninteliai iššūkiai, su kuriais teks tvarkytis E. Mačiežai ir urėdijos kolektyvui. Nuo 2018-ųjų urėdijas krestels planuojama reforma. Apie naujosios vyriausybės planus kalbama vis tvirtesniu balsu – ketinama naikinti urėdijas ir steigti vieną įmonę.
Valstybinių miškų ūkio valdymo pertvarka, kaip sako aplinkos ministras Kęstutis Navickas, naudinga ir valstybei, ir patiems miškininkams. Ji leistų šį ūkį efektyviau valdyti, prisidėtų prie šalies regionų plėtros ir padėtų mažinti socialinę atskirtį.
Pertvarka siekiama gerinti ne tik ekonominius rodiklius, bet ir miškininkų socialines bei darbo sąlygas. Centralizavus miškų ūkio valdymą, padidėtų miškų urėdijų specialistų darbo užmokestis. Valdymo pertvarka esą leistų urėdijų darbuotojų atlyginimus padidinti mažiausiai pusantro karto.
„Sutaupytos lėšos, sumažinus 42 urėdijų administracinį aparatą, būtų skiriamos miške dirbančių specialistų – girininkų, eigulių – darbo užmokesčiui didinti. Šių miškų specialistų skaičius nebus mažinamas“, – teigia aplinkos ministras.
Iki šiol urėdijos pelningai dirba dėl to, kad per pastarąjį dešimtmetį buvo mažinamas miškininkų etatų skaičius, taip pat mažėjo investicijos privalomiesiems miško atkūrimo, apsaugos ir tvarkymo darbams.
K. Navickas kategoriškai neigia miškininkų bendruomenėje pasklidusius gandus apie galimas miškų ūkio pertvarkos grėsmes urėdijų darbuotojams ir valstybei. Ši pertvarka niekaip nepakeis esminės nuostatos, kad valstybiniai miškai turi ir likti valstybės rankose. Ji nesukurs jokių sąlygų užsienio investuotojams supirkti miškus. Tai esą užtikrina šalies Konstitucija ir Miškų įstatymas.
E. Mačieža taip pat sutinka, kad miškų sistemai reikia pertvarkos, tačiau tikisi daugiau aiškumo ir garantijų, kad nenukentės urėdijoje dirbantys žmonės.
„Girdime pažadus, kad žemiausios grandies girininkijos nebus paliestos. Tačiau aiškumo atsiras galbūt tik pavasarinėje Seimo sesijoje. Skaičiuojame, kad blogiausiu atveju darbo gali netekti apie 60 žmonių. Tai būtų didelis smūgis ir žmonėms, ir rajonui. Galbūt Vilniuje atrodo, kad jie lengvai ras darbą, tačiau provincijos realybė kitokia. Juolab kad miškininkas – labai siaura specializacija. Nenueisi dirbti į vaikų darželį. Nebent gyvatvorę ten pasodinsi“, – sakė E. Mačieža.
Specialistui taip pat neaišku, pagal kokius kriterijus vertinamas urėdijų pelningumas. Pasak jo, Lietuvoje nėra nė vienos urėdijos, kuri įprastomis sąlygomis dirbtų nepelningai. Išimtys paprastai pasitaiko tik tais atvejais, jei ištinka nelaimė – miškus nuniokoja pati gamta, gaisrai ar pasidarbuoja vagys.
„Kaip pavyzdžiai yra pateikiamos įvairių kaimyninių šalių, Skandinavijos tarnybų pelningumo rodikliai. Tačiau vertinti situaciją sudėtinga, nes trūksta informacijos, kokias funkcijas tų šalių tarnybos atlieka. Lietuvoje urėdijoms patikėtas labai platus pareigų spektras – nuo miško kirtimo, želdinimo, prekybos mediena iki apsaugos ir panašiai. Todėl lyginant su kitų šalių įstaigomis, kurios, tarkim, tik kerta ir prekiauja mediena, mūsų pelningumas bus mažas“, – sakė E. Mačieža.
Kalbėdamas apie galimą darbuotojų skaičiaus mažinimą urėdas tikina, kad jei teks tokius sprendimus priimti, bus stengiamasi, kad jie būtų kuo mažiau skaudūs. Natūrali darbuotojų kaita bei mažėjimas vyksta ir dabar. Į pensiją išėjo buvę Veliuonos, Mociškių ir Kalvelių girininkai. Į jų vietą atėjo jaunesni specialistai.
„Žmonių poreikis mažės dėl naujų technologijų, todėl mažės fizinio žmonių darbo miške. Tačiau neplanuojame mėtyti atleidimo lapelių. To nebus. Yra nemažai garbaus amžiaus darbuotojų, kurie greičiausiai pasinaudos teise išeiti į pensiją“, – tikino E. Mačieža.
Jei miškininkai savo darbą optimizuoja protingai, tai mažėjantis gyventojų skaičius rajone kelia didelį galvos skausmą. Tai, kad niekaip nepavyksta rasti darbininkų, tapo viena iš priežasčių, kodėl 2019-aisiais bus uždarytas Viešvilės medelynas.
„Tam tikru metų laiku mums prireikia papildomos darbo jėgos – 20 ar 30 žmonių. Jiems siūlome ir lankstų darbo grafiką, ir didesnę nei minimali algą, tačiau norinčių dirbti nerandame. Nekvalifikuotos darbo jėgos trūkumas yra didžiulė problema“, – sakė urėdas.
Duoklė žmonėms
Miškininkams netrūksta kasdienių darbų. Vienus jų visuomenė pastebi, kitų – ne. Tačiau ir vienus, ir kitus stengiamasi atlikti kuo protingiau. Dėl to šiemet priimtas sprendimas perpus sumažinti rajone esančių poilsiaviečių skaičių.
„Žmonės tikrai nenukentės. Iki šiol turėjome apie 60 poilsiaviečių, liks pusė. Tačiau likusioms bus skiriama daugiau dėmesio. Tokį sprendimą priėmėme įvertinę poilsiaviečių lankomumą. Dalyje jų žmonės visai nesilankė, dalį nuolat niokojo. Tarkim, Šilinės ąžuolyne buvusią poilsiavietę nuolat sudegindavo. Nusprendėme tokių vietų atsisakyti ir investuoti į gausiai lankomas ir neniokojamas“, – tikino E. Mačieža.
Pasak urėdo, chuliganai poilsiavietes laužo kasmet. Jei kurį laiką padėtis pagerėja, netrukus vėl pridaroma žalos.
„Sunku pasakyti, kodėl kai kurias vietas niokoja, o kitų ne. Tai nepriklauso nei nuo poilsiavietės prieinamumo, nei nuo žmonių kiekio. Tarkim, poilsiavietė Pašventyje – matoma ir gausiai lankoma. Joje nebūna jokių problemų. Tačiau lygiai taip pat prie kelio esanti ir lankoma poilsiavietė Kalvelių girininkijoje buvo apvogta“, – sakė E. Mačieža.
Niokojamas ir itin matomoje vietoje prie Dainų slėnio, kitapus Mituvos esančiame miškelyje, miškininkų įrengtas sveikatingumo takas. Čia esančias pavėsines ir aktyviam laisvalaikiui skirtus treniruoklius jurbarkiečiai nuolat sulaužo arba pavagia įvairias detales.
Lukas PILECKAS
