Nepagarba, riebūs keiksmažodžiai, o kartais ir smūgiai kumščiais: kokią nenupudruotą pamokų kasdienybę regi mokytojai? (2)

Nepagarba, pamoką trikdančios replikos, riebūs keiksmažodžiai ir netgi fizinis smurtas. Visai tai nenupudruota pamokų kasdienybė, su kuria tenka susidurti ne vienam mokytojui. Situacijų mokyklose, kai pedagogai patiria smurtą – tiek žodinį, tiek fizinį, – yra kur kas daugiau, nei jos matomos viešai, sako Lietuvos progimnazijų tarybos pirmininkė, Tauragės „Šaltinio“ progimnazijos direktorė Jūratė Lazdauskienė.

Rugsėjį visuomenę sukrėtė išplitęs vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip paauglys Šiaulių gimnazijoje per pamoką kumščiais puola mokytoją. Ikiteisminius tyrimus dėl šio atvejo policija atsisakė pradėti. Tiek dėl išpuolio, tiek tą, dėl kurio kreipėsi mokinio tėvai, – anot jų, vaikas šio konflikto metu buvo sužalotas. Bet pareigūnai dėl savo sprendimų paaiškino taip: mokinys per jaunas, kad atsakytų, o mokytojo elgesyje policija nenustatė nusikaltimo.

Neseniai vienoje Vilniaus progimnazijoje mokinys taip pat užsipuolė mokytoją.

Ne viena patyčių iš mokytojų istorija nuskambėjo per pandemiją, kai mokyklos dirbo nuotolinio mokymo režimu. Tarkime, atvejis, kai mokiniai virtualioje lentoje piešė lytinius organus ir mokytoją vadino sena, bjauria. 

Akivaizdu, kad tokiose situacijose pagalbos reikia abiem pusėms, sutaria specialistai. Tačiau pedagogai atviri: pagalbos dažnu atveju nėra, o beviltiškumo jausmas, sumišęs su nesaugumu, neretai ima viršų.

Mokykla / D. Umbraso/LRT nuotr.

Išgirstame tik brutaliausias istorijas

„Išgirstame ar pamatome aprašytas galbūt brutaliausias situacijas, bet yra ir psichologinio smurto ar lengvesnio fizinio, tarkime, kai priešmokyklinio ugdymo grupės vaikas suplėšo logopedei papuošalą. Tokios situacijos yra labai įvairios.

Turbūt reikėtų kalbėti ir apie tai, kad vaikai labai keikiasi, iškeikia mokytojus. Tad tokių pavyzdžių – nuo stipresnių iki lengvesnių – savo mokykloje rastų kiekvienas vadovas, kad ir kaip gražiai mes kalbėtume apie savo mokyklų kultūrą“, – LRT.lt vardijo J. Lazdauskienė.

Progimnazijų asociacijos vadovė sakė, kad po to atvejo, kai mokinys sumušė mokytoją, ir ji, ir jos kolegos jautėsi labai prastai. J. Lazdauskienė sako gerai supratusi kolegų Šiauliuose pasirinkimą atsisakyti dirbti su vaiku, nors jos priedermė – visuomet ginti vaiko interesus.

Jūratė Lazdauskienė / „Draugystė veža“ projekto nuotr.

„Atvirai pasakius, norėjosi stoti į mokytojų, kurie atsisakė dirbti su tuo vaiku, pusę. Kai pasako, kad vaikas yra nepilnametis, ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, veda prie to, kad toks atvejis bus darsyk. Jokių pasekmių nėra.

Tokioje situacijoje turiu stovėti vaiko pusėje ir rasti būdų, kaip „sudrauginti“ šią situaciją. Bet konkrečioje šioje situacijoje aš labai gerai suprantu mokytojus“, – kalbėjo ugdymo įstaigų atstovė.

Yra ir psichologinio smurto ar lengvesnio fizinio, tarkime, kai priešmokyklinio ugdymo grupės vaikas suplėšo logopedei papuošalą.

J. Lazdauskienė

Pasak jos, pedagogų bendruomenė dar ne visuomest pasirengusi save ginti. Todėl ji ragina mokytojus, direktorius tai daryti.

Mokytoja pasipasakojo, kad vaikų elgesys veda ją iš pusiausvyros

„Pirmiausia, skaudu, kad mokytojai tokius dalykus patiria. Antra, vadovai turi kalbėtis su mokytojais, kad turime išdrįsti reaguoti į tokius atvejus, į vaiko elgesį, kol dar neprieita prie tokios baisios smurtinės situacijos. Bent jau aš skatinu savo mokytojus apie tai kalbėtis ir informuoti. Mokytojai turi pasakyti vadovams, o vadovai būtinai turi reaguoti į tokius atvejus.

Rumšiškių A. Baranausko gimnazija pati užsiaugina mokytojų. / E. Kniežausko/LRT nuotr. 

Tarkime, mokinys iškeikia mokytoją necenzūriniais žodžiais. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mokytojai turi teisę ne tik į mokyklos vadovą kreiptis, bet ir teisę parašyti pareiškimą policijai“, – aiškino J. Lazdauskienė.

Tačiau, pabrėžė ji, dažnai smurtą patyrę mokytojai niekur nesikreipia. Ir dažniausia to priežastis – atjauta.

„Mokytojai yra mokytojai. Jiems dažnai vaiko gaila. Reikia mokėti atskirti, kada su vaiku galima kalbėtis, o kada reikia aktyvesnių veiksmų ginant save. Tai, kad mokytojai jaučiasi nesaugūs, girdėti vis dažniau“, – kalbėjo J. Lazdauskienė.

Mokytoja klausė, ką jai daryti, sakė, kad toks vaikų elgesys ją veda iš pusiausvyros.

J. Lazdauskienė

Mokyklos direktorė pasakojo praėjusią savaitę pati kalbėjusi su pedagoge, kuri guodėsi dėl įtampos, patiriamos dirbant su viena konkrečia klase. Mokytoja sakė per pamokas nuolat jaučianti tų vaikų pašaipą, nepagarbą.

„Ji klausė, ką jai daryti, sakė, kad toks vaikų elgesys ją veda iš pusiausvyros. Visuomet tokiu atveju turi pasisakyti vadovui, ir tuomet turi įsitraukti kitos grandys – mokyklos administracija, švietimo pagalbos specialistai“, – priminė J. Lazdauskienė.

Mokykla / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Sulaukia ne pagalbos, o krūvos raštų

Dalis konfliktų klasėje, anot J. Lazdauskienės, įvyksta ir bendraujant su specialiųjų poreikių vaikais. Kartais taip nutinka ir dėl pedagogų nepakankamo pasirengimo, tarkime, mokytojas, gerai neišmanydamas vaiko poreikio, pavartoja netinkamą žodį, netinkamai sureaguoja.

Savo mokyklos pedagogams ji pataria matant, kad vaikas elgiasi agresyviai, nebelaukti smurto, o kviesti pagalbą. Ji sako, kad į klasę, kurioje tvyro įtampa ar jau kilo konfliktas, atėjus administracijos atstovams, pagalbos specialistams, ir pačiam netinkamai besielgiančiam vaikui, ir bendramoksliams bus signalas, kad padėtis yra labai rimta.

„Bet labai pritariu ir siūlomam atsakomybių stiprinimui. Taip, vaikas privalo mokytis, jis turi eiti į mokyklą. Jei juos uždarysime namie, vaikas nesisocializuos, mes niekaip jo neišmokysime tam tikro elgesio visuomenėje. Bet kad atsakomybės pas mus sudėliototos tik į vieną pusę, už viską atsakinga yra tik mokykla ir mokytojai, tai yra blogai.

Mokykla / D. Umbraso/LRT nuotr.

Mums tenka nueiti ilgą kelią: kreipiamės į tarnybas, bandome įrodyti, kad vaikas netinkamai elgiasi, kad šeima nepakankamai ar išvis nebendradarbiauja koreguojant vaiko elgesį, mokyklos lankymą. O tuomet viskas atsisuka į mokyklą. Krūvos raštų. Galiausiai gauni rekomendaciją daryti tai, ką jau darei. Nėra tos tikros pagalbos“, – problemą nurodė J. Lazdauskienė.

Ji sakė, kad mokyklos dažniausiai tokiais atvejais kreipiasi į Vaiko teisių tarnybą.

Nurodė užsienio pavyzdį

Pedagogė tikra, kad, žvalgydamiesi į užsienį švietimo klausimais, galėtume žvilgterėti kad ir į Didžiąją Britaniją, kur taikoma tvarka pašalinti vaiką iš klasės, jei jis elgiasi netinkamai.

„Yra tam skirta patalpa. Buvau stažuotėje, mačiau, kaip atskirame kabinete sėdėjo keturi vaikinukai. Į mokyklą jie privalo eiti, bet jie mokosi atskirai, jiems atnešamos užduotys. Nežinau, ar toks modelis tiktų Lietuvai, bet mes tikrai su tuo kažką turime daryti. Ir ne mes, mokyklos, o aukštesnės institucijos. Turi būti sprendžiama, kaip padėti mokyklai.

Nesu už bausmes, tikrai ne. Bet, ko gero, čia jau turėtų būti atsakomybė perduodama tėvams. Šiuo metu atsakomybių vaikams ir tėvams, mano manymu, yra per mažai“, – kalbėjo Progimnazijų asociacijos vadovė.

Mokykla / D. Umbraso/LRT nuotr.

Ji sakė daug vilčių dedanti į neseniai atidarytą Įtraukties švietime centrą.

„Jis įsipareigojo kurti metodikas, strategijas, kaip įtraukti vaiku„ moksliniais tyrimais pagrįstą pagalbą mokykloms. Dedu dideles viltis į tai, kad jie tai ir darys“, – sakė J. Lazdauskienė.

Direktorė pasakojo, kad konfliktų mokykloje kyla netgi dėl mobiliųjų telefonų naudojimo pamokų metu tvarkos.

Mokytojai dažnai nedrįsta kreiptis pagalbos, nes susiduria su nuostata, kad tvarkytis ištikus tokiems atvejams yra jų pačių atsakomybė.

J. S. Jasiulionė

„Viena mama klausia, kodėl jos vaikas turėtų per pamokas į specialų dėklą įdėti telefoną. Ji prašo parodyti teisės aktus, kuriais remdamiesi mes tai darome. O mes žinome Bronislovo Burgio istoriją, kad vidaus tvarkos taisyklės, mokinio taisyklės tarsi nėra teisinis dokumentas. Na, va, ir viskas. Vadinasi, mokykla, kaip organizacija, kad ir ką nusistatytų, nėra apsaugota. Pasakai, kad tai nustatyta mokyklos vidaus taisyklėse, sulauki klausimo: kodėl tai darėte, kuo rėmėtės jas nustatydami“, – kalbėjo J. Lazdauskienė.

Anot asociacijos vadovės, privalu mokytojams nusamdyti profesionalių lektorių, kurie pastiprintų juos psichologiškai. Be to, reikia mokymų, per kuriuos būtų aiškinama, kas yra smurtas, mobingas.

„Taip pat reikia mokyklose stiprinti kalbėjimosi kultūrą. Turi prasiverti vadovų durys“, – sakė J. Lazdauskienė.

Mokykla per koronaviruso pandemiją / AP nuotr.

Pasigenda algoritmo, kad mokytojas neliktų vienas

Mokyklose dar nėra sistemos, kaip pasirūpinti visų bendruomenės narių saugumu, sako daug vaikų patyčių problemai dėmesio skirianti psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė.

„Pati dirbu labiau su vaikais ir orientuojuosi į prevencines programas, kurios skirtos vaikų tarpusavio santykiams, bet žinau, kad pagal dabartinį Švietimo įstatymą ir pateiktas rekomendacijas, apsauga nuo smurto turi būti garantuota kiekvienam mokyklos bendruomenės nariui – tiek mokiniui, tiek mokytojui. Bet akivaizdu, kad mokyklose nėra aiškios sistemos ir mokytojai dažnai paliekami vieni tvarkytis su tokiomis situacijomis“, – kalbėjo psichologė.

Ji, kartu su „Vaikų linija“ vesdama mokytojams mokymus apie vaikų patyčias, iš pedagogų girdi apie emocinį žeminimą, žodinius pasišaipymus.

Jurgita Smiltė Jasiulionė / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

„Patyrus smurtą, tiek psichologinį, tiek fizinį, susvyruoja pamatinis saugumas. O saugumas yra vienas iš bazinių poreikių. Kad mokytojas gerai galėtų atlikti savo darbą, jis turi jaustis saugus, megzti kontaktą su mokiniais. O smurtinė patirtis sudrebina saugumo pamatus. Tuomet labai sustiprėja palaikymo ir paramos poreikis. Esu tikra, kad tuomet mokytojai labai tikisi ir laukia, kad nebus palikti vieni. Jei esi paliekamas vienas, kyla beviltiškumas ir neviltis: o kaip dorotis su tokiomis situacijomis? Be abejonės, gali kilti ir pyktis, ir bejėgiškumas“, – kalbėjo psichologė.

Ji apgailestavo, kad mokyklos neturi aiškaus algoritmo, kaip spręsti tokias situacijas. Psichologė mano, kad mokyklos turėtų turėti pasirengusios aiškią tvarką, kaip elgiamasi patyrus smurtą.

Be to, išskyrė psichologė, jos akimis, mokytojai dažnai nedrįsta kreiptis pagalbos, nes susiduria su nuostata, kad tvarkytis ištikus tokiems atvejams yra jų pačių atsakomybė.

Ilma Skuodienė / E. Blaževič / LRT nuotr.

Pagalbos reikia abiem pusėms

Smurto atveju pagalba išties būna reikalinga abiem žmonėms – tiek nukentėjusiam, tiek ir smurtavusiam, sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.

„Tad, kai kalbame apie situacijas, kuriose smurtą prieš suaugusįjį panaudojo vaikas, pagrindinė vaiko teisių gynėjų užduotimi tampa siekis išsiaiškinti, iš kur kyla destruktyvus vaiko elgesys ir padėti šiuos sunkumus įveikti.

Aiškindamiesi smurto atvejus ir ieškodami priežasčių, kodėl vaikas ėmėsi smurto, dažniausiai sužinome, kad netinkamai besielgiantis vaikas pats iš suaugusiųjų matė problemų sprendimo jėga pavyzdį, galimai patyrė agresiją, nepriežiūrą ir panašiai. Tad visais atvejais, kai kalbame apie netinkamą vaiko elgesį, įskaitant ir smurtą prieš kitus žmones, pirmiausia reikėtų klausti ir išsiaiškinti, ką smurtaujančiam vaikui yra tekę patirti, kokioje aplinkoje jis auga, kokį pavyzdį jam rodo artimieji, kokia pagalba buvo suteikta jam ir jo šeimai bei kiek ta pagalba buvo efektyvi“, – ai6kino tarnybos vadovė.

Ji pabrėžė, kad smurtinis vaiko elgesys dažnai yra pagalbos šauksmas, rodantis, kad vaikas patiria vidinių sunkumų, kuriuos jam sudėtinga ar stinga įgūdžių, iškomunikuoti kitu būdu.

Ypač dažnai vaiko elgesio sunkumai išryškėja paauglystėje, kuomet kyla iššūkių dėl skirtingų nuomonių, požiūrių, klausymo ir komunikavimo įgūdžių stokos vaikui bendraujant tiek su savo bendraamžiais, tiek su tėvais ar kitais suaugusiaisiais.

„Vaiko artimiausioje aplinkoje esantiems žmonėms labai svarbu laiku pastebėti augančio ir bręstančio vaiko elgesio pokyčius ir kreiptis pagalbos į specialistus. Dažnais atvejais tai, kaip vaikui seksis priimti pagalbą ir ar pavyks sulaukti teigiamų rezultatų, labai priklauso ir nuo jo šeimos įsitraukimo ir noro padėti vaikui įveikti sunkumus drauge.

Šeimoje visuomet yra reikšmingas tarpusavio ryšio puoselėjimas, galimybė vaikui atvirai kalbėtis su tėvais. Todėl vaiko teisių gynėjai pataria tėvams nuo pat mažens kurti su vaiku artimą ir abipusiu pasitikėjimu paremtą santykį, mokyti jį, kad konflikto metu normalu abiem pusėms išsakyti savo nuomones, tikslus, lūkesčius, o diskusijos niekuomet neturėtų pereiti į žeminantį, užgaulų ar žalojantį kitą žmogų tiek žodžiu, tiek veiksmais, elgesį“, -aiškino I. Skuodienė.

Situacijos, kai dėl vaiko netinkamų veiksmų ar žodžių nukenčia mokytojas, reikalauja visos mokyklos bendruomenės empatijos, įsitraukimo ir pagalbos.

I. Skuodienė

Kaip ji sakė, kalbant apie pagalbą destruktyviu elgesiu ugdymo įstaigoje pasižyminčiam vaikui, dažniausiai tokiais atvejais yra organizuojami vaiko gerovės komisijos posėdžiai, pokalbiui kviečiami vaiko tėvai ar globėjai. Vaiko teisių gynėjai domisi, kaip šios priemonės veikia konkrečioje mokykloje, bendrauja su ugdymo įstaigos vadovais ir rekomenduoja pagalbos būdus, kurie padėtų spręsti fizinio, psichologinio smurto ar panašaus pobūdžio problemas. Dažniausiai į pagalbą pasitelkiami socialines paslaugas teikiantys savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų specialistai – socialiniai darbuotojai, psichologai ir kt.

„Dėl reikalingos pagalbos teikimo ir gavimo, mokyklos atstovai visuomet turi galimybę savarankiškai kreiptis ir į švietimo centrą.

Mokykla. Paskutinis skambutis / D. Umbraso/LRT nuotr.

Situacijos, kylančios ugdymo proceso metu, kai dėl vaiko netinkamų veiksmų ar žodžių nukenčia mokytojas, reikalauja visos mokyklos bendruomenės empatijos, įsitraukimo ir pagalbos. Minimose situacijose yra labai svarbus konkrečios mokyklos vadovų dėmesys galimai kenčiančiam ar nukentėjusiam mokytojui, jo fizinei ir emocinei sveikatai, savalaikis reagavimas į pastebėtus pokyčius ir noras padėti spręsti iškilusius sunkumus“, – pabrėžė I. Skuodienė.

Ji atkreipė dėmesė į tai, kad kasdien įvairius iššūkius patiriantiems mokytojams itin svarbu gauti profesionalią emocinę ir psichologinę paramą tiek mokyklos aplinkoje, tiek už jos ribų. Vienas iš būdų, anot tarnybos vadovės, – pasinaudoti mobiliosios krizių įveikimo komandos teikiamomis nemokamomis konsultacijų paslaugomis, kurias suaugusiesiems po trauminių įvykių – pavyzdžiui, patyrus smurtą organizacijoje – teikia kvalifikuoti psichologai ir psichoterapeutai.

„Kolegų palaikymas, galimybė mokytojams tarpusavyje dalintis išgyvenimais ir patirtimi bei pačių mokinių ir jų tėvų noras bendradarbiauti – aptarti įvykusias situacijas ir ieškoti vieningų sprendimų įveikti atsiradusioms problemoms – taip pat gali tapti didele motyvacija nukentėjusiems mokytojams sustiprėti ir tęsti profesinę veiklą saugioje, palankioje ugdymuisi aplinkoje.

Dėl mokyklose patiriamų bendravimo ir elgesio su vaikais iššūkių, patarimų, kaip susitarti, bendradarbiauti ar kur gauti reikalingą pagalbą, vaiko teisių gynėjai kviečia mokytojus nemokamai skambinti į Vaiko teisių liniją ir konsultuotis visais, su vaikais susijusiais, klausimais“, – kalbėjo I. Skuodienė.

Psichologinė pagalba neatlygintinai pradedama teikti nedelsiant

Kaip paaiškino Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSSM), Švietimo įstatyme yra įtvirtintas bet kokios formos smurto draudimas, numatytas psichologinės pagalbos teikimas smurtą patyrusiems ar smurtavusiems mokiniams. Su vaikais, kurie turi emocinių sunkumų, dirba kiekvienoje mokykloje esanti vaiko gerovės komisija. Į mokyklos vaiko gerovės komisiją įeina švietimo pagalbos specialistai, taip pat gali būti įtraukiami mokinių tėvai, vietos bendruomenės, seniūnijos, nevyriausybinių organizacijų atstovai, kiti asmenys, besirūpinantys vaiko gerove. Komisija planuoja, kas bus atsakingas už pagalbos teikimą, kokia pagalba gali būti reikalinga.

Mokykla / E. Kniežausko/LRT nuotr. 

Įvertinusi situaciją, vaiko gerovės komisija gali kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą dėl būtinos pagalbos suteikimo, pedagoginės psichologinės tarnybos krizių valdymo komandą, kitas įstaigas, galinčias suteikti reikiamą pagalbą. Taip pat gali teikti siūlymą mokyklos vadovui kreiptis dėl minimalios ar vidutinės priežiūros priemonės smurtaujančiam vaikui skyrimo. Vaikui gali būti skiriamos minimalios priežiūros priemonės, pvz., lankytis pas tam tikrą specialistą, lankyti vaikų dienos centrą ar kitą švietimo, kultūros, sporto centrą, socialines ar kitas paslaugas teikiančią įstaigą dalyvauti mediacijoje ir pan.

Kaip nustatyta Švietimo įstatyme, mokytojams, švietimo įstaigos darbuotojams psichologinė pagalba neatlygintinai pradedama teikti nedelsiant, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo apie įvykusį smurtą. Mokytojai ir kiti švietimo darbuotojai nemokamą pagalbą gali gauti savivaldybės pedagoginėje psichologinėje tarnyboje arba kitoje įstaigoje, su kuria savivaldybė yra sudariusi sutartį dėl psichologinės pagalbos teikimo. Mokytojai taip pat visada gali pasikonsultuoti su mokykloje dirbančiais švietimo pagalbos specialistais.

Padėti mokykloms gali ir bendradarbiavimas su socialiniais partneriais: policijos pareigūnais, sveikatos biurų specialistais, paaiškino ŠMSM.