Skirsnemunėje pas Joną Tamošaitį šią vasarą vėl svečiavosi jo pusseserė Marija Nijolė Sabataitytė Levenson. Ji jau trisdešimt metų reguliariai atvyksta į savo tėvų ir savo gimtinę, nors pati jos beveik nebuvo pažinusi, kai, būdama ketverių, 1944-aisiais su tėvais paliko Lietuvą. Atmintin įstrigo kelionė vagonu ant anglių ir bombų sproginėjimas. Tačiau noras pamatyti, kas palikta, buvo stiprus, ir pirmą kartą Nijolė atvyko dar į okupuotą Lietuvą.
Išginti iš tėvynės
Skirsnemuniškio Jono ir jo pusseserės Nijolės pažinties ir draugystės istorija – tai pasakojimas apie karo ir okupacijos išblaškytus žmones.
Tik iš mamai ateinančių laiškų Jonas Tamošaitis sakė nutuokęs, kad Amerikoje turi giminaičių.
„Kai 1985 m. Nijolė pirmą kartą atvyko, ją pasitikom būrys giminių, jos nepažinojusių. Mūsų, pirmos kartos pusbrolių, buvo trylika, dabar likom penkiese: trys Lietuvoj, du Amerikoj“, – sakė skirsnemuniškis, kone kasmet sulaukiantis svečių iš už Atlanto ir pats spėjęs ten pasisvečiuoti.
Jono mamos Marcelės vyriausias brolis Zigmas vienintelis iš tos šeimos baigė Jurbarko gimnaziją, Kaune studijavo mediciną ir tapo ginekologu. Žmoną vedė Galbuogytę iš Naubariškių, ji mokytojavo Šilinėje, jis važinėjo dirbti į Raseinius. Jiems gimė Gintautas ir Nijolė. Tačiau okupantai šeimą išginė iš tėvynės.
„Buvau 4 metų, kai išbėgom. Mano tėveliai Zigmas ir Monika Sabataičiai – tėvelis buvo daktaras, mama mokytoja, komunistai tokius gaudė, turėjom išbėgti“, – tęsė Nijolė.
Kai kas Nijolei įstrigę atmintin, kai ką žino tik iš pasakojimų. Ketverius metus jos šeima gyveno pabėgėlių stovyklose Vokietijoje.
„Mus guldydavo su rūbais ir batais – tik sirenos, ir bėgdavom. Buvo baisu, bet gal vaikui mažiau, negu tėvams, – svarsto ji. – Vargom. Paskui atsidūrėm Bavarijoj, tėvelis dirbo daktaru, mamytė jam padėjo, o žmonės ten buvo labai geri. Mes, vaikai, eidavom į darželį, ir mums, atsimenu, duodavo duonos su sviestu – kaip pabėgėliams, o vietiniams – tik duonos.“
Kai buvo leista persikelti į Ameriką, reikėjo gauti patvirtinimą, kad turi kur prisiglausti. „Mama turėjo Amerikoje pusseserę, tai ji sudarė dokumentus, ir mes išplaukėm. Ir sveikatą labai tikrino, jei kas negerai, neįleisdavo, ne taip, kaip dabar: į Ameriką, kas nori, – sakė 1944-ųjų emigrantė. – Pradžia buvo sunki. Čikagoj pas pusseserę susigrūdę buvom. Nei kalbos, nei nieko turėjom. Kai biški prasigyvenom, išsikraustėm į butą, buvo šaltas, neturėjom nei vonios, nei šilto vandens.“
Iš pradžių šeima gyveno tik iš mamos atlyginimo bei šešeriais metais vyresnio Nijolės brolio atsitiktinių uždarbių. „Tėčiui reikėjo gauti gydytojo licenciją ir išmokti kalbą. Jis du metus mokinosi, o mamytė dirbo siuvimo fabrike, labai sunkiai“, – prisimena moteris.
Profesinis gyvenimas – įdomus
Patys būdami išsilavinę, Nijolės tėvai pasirūpino ir vaikų lavinimu. Nijolė ėjo į parapinę mokyklą.
„Tėvelio pusseserė buvo vienuolė kazimierietė ir ji kartu su kitomis seselėmis labai atsidėjusios mokė mus, ruošė mokyklai. Kai tėvelis gavo licenciją, persikėlėm į Klivlendą, ten baigiau gimnaziją ir 16 metų būdama išvažiavau pas seseles į Patmaną“, – pasakojo ji.
Kai Patmane (Putmane) 1943 m. įsikūrė lietuvių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos bendruomenė, šis miestas Konektikuto valstijoje tapo lietuvybės centru. Seserys įkūrė merginų bendrabutį, įsteigė spaustuvę, leido žurnalą vaikams, organizavo vasaros stovyklas, dirbo lietuvių parapijose. 1968 m. Putname įkurti Pal. J. Matulaičio slaugos namai, nuo 1963 m. veikia Amerikos lietuvių kultūros archyvas.
„Ggyvenau bendrabuty, autobusu mus veždavo į universitetą, kur dėstė prancūzės seselės, ten ketverius metus studijavau biologiją ir chemiją, taip pat ir lietuvių kalbą, kurią dėstė kunigai Stasys Yla, Valdemaras Mykolas Cukuras“, – pasakojo viešnia.
Baigusi universitetą ji greit gavo darbą ligoninėje, bakteriologinių tyrimų skyriuje. „Galiu sakyti, kad mano profesinis gyvenimas buvo įdomus. Patekau į skyrių, kur tyrinėjo virusus, ir man pasitaikė atsidurti tokioje vietoje ir tokiu laiku, kad dirbau kartu su Nobelio premijos laureatu, atradusiu vakcinas nuo poliomelito“, – pasidžiaugė moteris.
Paskui ji išvažiavo į Vašingtoną, dirbo ir studijavo okeanologiją, tapo okeanografe. Ši nauja profesija suvedė ją su būsimu vyru, jūrų biologu, tyrinėjusiu banginius.
Šeimoje – laiminga
Skirsnemunės bažnyčioje pakrikštyta dviem vardais, šeimoje buvo vadinama antruoju – Nijole. Taip ją vadino ir vyras, su kuriuo buvo laiminga.
„Mano vyras Coleman Levenson – amerikietis, okeanografas, dirbo mokslinių tyrimų laive, buvo projekto vadovas, ten ir susipažinome. Buvau jau beveik trisdešimties, jis aštuoniais metais vyresnis. Nugyvenome laimingą gyvenimą“, – tvirtino moteris.
Vaikų jiedu nesusilaukė, bet Nijolė kaip savus priėmė jo vaikus ir iki šiol bendrauja su Bostone gyvenančia jo dukra ir džiaugiasi proanūke.
Buvo laimingi, nepaisant to, kad jų namus, stovėjusius ant Meksikos įlankos kranto, 2005 m. nunešė uraganas Katrina. „Turėjom pradėti gyvenimą iš naujo. Apsistojom namuke kalnuose, kurį buvo pastatęs vyras. Bet po poros metų jis mirė – praradau namą ir vyrą“, – sakė Nijolė.
Dabar ji gyvena Čatanūgoje, Tenesio valstijoje, viena, bet ne vieniša. „Turiu labai gerus kaimynus. Amerikoje, ypač pietuose, labai draugiški žmonės: jei kokia bėda ar džiaugsmas – visi supuola. Klimatas puikus, sniego labai retai, kailinių mums nereikia“, – šypsosi moteris. Prieš 28 m. ji išėjo į pensiją ir nenuobodžiauja: sportuoja, skaito, vairuoja automobilį, lanko draugus. Ji pati sukuria visokius socialinius dalykus – pavyzdžiui, beigelių, kuriuos pati kepa, ragautojų ar kortų žaidėjų klubus.
„Prie Nijolės limpa žmonės, kaip bitės prie medaus“, – sakė pusbrolis Jonas, aplankęs ją Amerikoje ir įsitikinęs, kiek daug ji turi draugų.
Visada – lietuvė
Gimtosios kalbos Nijolė nepamiršo. „Tėvų namuose kalbėjom lietuviškai, – sakė ji. – Ir su draugėmis taip kalbu, nes man labai sekėsi atsirasti ten, kur yra bent vienas lietuvis. Čatanūgoj beveik milijonas žmonių, bet ir čia atradau ir susipažinau netikėtai. Man atrodo, kad yra taip sutvarkyta, kad aš su lietuviais bendraučiau.“
Beje, ji ir valgo kaimymystėje įsikūrusios lietuvių šeimos, naujųjų emigrantų, išaugintus daržoves.
„Tėveliai visada minėdavo Lietuvą, ir man buvo brangi ta šalis, kur aš gimiau“, – sakė Nijolė. Kai 1985 m. teta, Jono mama, pakvietė ją atvažiuoti, Nijolė nedvejojo. O beveik po dešimtmečio į Lietuvą atsivežė ir brolį.
Vilties parytnerystė
„Jam buvo 10 metų kai išbėgome, – Nijolė pasakoja apie brolį Gintautą. – O būdamas 16 metų jis išėjo į kunigus jėzuitus, dar Čikagoje gyvenome, ir išbuvo gal 20 metų, kol įsimylėjo prancūzę, vedė ir gyvena Klivlande. Jo profesija – psichologas, jis mokėsi Prancūzijoje. Dar būdamas kunigu užsiėmė privačia praktika, specializuojasi priklausomybių gydyme.“
1994 m. pirmą kartą atvykęs į Lietuvą, paskui Gintautas Sabataitis važinėjo čia 10 metų su labdaringa „Vilties partnerystės“ misija, kurią įsteigė kartu su kolegomis gydytojais Amerikoje. Klaipėdos ligoninėje gydytojai iš Ohajo operavo pacientus, turėjusius įgimtų arba įgytų veido trūkumų, daugiausia vaikus. Kai kuriems buvo sudaryta galimybė būti operuotiems Amerikos ligoninėse. Lietuviai stažavosi Klivlande, Klaipėdoje buvo įkurta moderni operacinė. Tokia buvo Gintauto dovana Lietuvai. Dabar, deja, ir jis pats serga, vargu ar beaplankys savo gimtinę.
Kaip namie
Kai sovietmečiu Nijolė atvyko į Lietuvą, žmonės jai atrodė šilti, o miestai – pilki. Paskui nuo 1994-ųjų atvykdama maždaug kas antri metai matydavo didelį progresą. Parvažiavusi pasakodavo, ir anūkę Samantą, ir savo parapijos kunigą atsivežė parodyti Lietuvą. Bet sugrįžti visam būtų buvę sudėtinga.
„Su medicina senesniems žmonėms, man atrodo, daug lengviau Amerikoje, negu čia. Čia ilgos eilės, pas mus viskas greičiau. Jei turi gerą draudimą, viskas nemokama, ir pensija gera. Ir kyšių nėra, negirdėtas dalykas! Sunku patikėt. Ir verslas šešėlyje – negirdėtas dalykas“, – Nijolė vardija ryškiausius skirtumus tarp savo gimtinės ir šalies, kuri tapo jos namais. Nijolei smagu atvažiuoti į Lietuvą, ir kaskart pasijunta kaip namie. Kai šios viešnagės paskutinę dieną užsuko į „Keltininką“, bistro šeimininkai parodė buvusią Šilinės mokyklą, kurioje mokytoja dirbo Nijolės mama Monika Sabataitienė.
„Čia mane gražiai priima, čia jaučiu šeimos šilumą“, – sakė jau trisdešimt metų gimtinę lankanti moteris.
