Praėjęs Nacionalinės krepšinio lygos („7bet-NKL“) pateikė daugybę staigmenų, tačiau didžiausia jų – Jurbarko „Jurbarko-Kario“ iškovotas lygos titulas. Komandą į priekį tempė 42–ejų veteranas Tomas Delininkaitis, kuris susižėrė ir finalo serijos MVP apdovanojimą.
Portalo lrytas.lt pakalbintas Jurbarko ekipos lyderis teigė, kad jam vis dar sunku apibūdinti kelią, kurį jo komanda nuėjo iki tapimo čempionais, tačiau paminėjo, kad prie to prisidėjo ir nemažas kiekis sėkmės. „Fantastinis sezonas. Kalbėjau su treneriu Povilu Valaičiu, kuris sakė, kad jei prieš sezoną kažkas būtų pasiūlęs trečią vietą nežaidžiant čempionato, būtume sutikę su tokiu pasiūlymu. Kad nueisime iki finalo ir dar jį laimėsime, tikrai nesitikėjome. Iš tikrųjų tik dabar suvokiu ką mes padarėme, ką pasiekėme. Sunku apibūdinti viską žodžiais, nes tikrai nebuvome favoritai, sunkiai lipome į viršų, patyrėme amerikietiškus kalnelius. Pradėjome sezoną gerai, paskui kritome į duobę, paskui iškrito žaidėjai, po ko supratome, kad papildymo nebus ir turėsime tą ką turime. Kai reguliariajame sezone užėmėme ketvirtą vietą, tai man jau tada prilygo pergalei.
Kaip lygos naujokai viršijome savo galimybes ir ketvirti užbaigėme reguliarųjį sezoną ir jau tada pas mane buvo džiaugsmo pilnos kelnės. Paskui jau plaukėme pasroviui, kaip viskas klostėsi, taip ir lipome. Žinoma, buvo ir daug sėkmės faktorių: „Kretinga“ buvo pavargusi po serijų su „Žalgiriu“, „Telšiais“ ir „Sūduva“. Iš visų komandų, kurias galėjome gauti finale, gavome turbūt geriausią variantą. „Kretinga“ galima sakyti, kad buvo lygiavertė varžovė mums, nes jie turėjo trumpą atsarginių suolą, kaip ir mes. Jei būtume gavę „Telšius“, ar „Sūdūvą“, turbūt mums būtų pritrukę keitimų, nes šios komandos turėjo ilgesnius atsarginių suolelius. Manau būtume labiau nusileidę fiziškai, o ne taktiškai,“ – sakė T. Delininkaitis. 190 cm ūgio gynėjas geriausią savo formą pasiekė lemiamų sezono kovų metu. Į NKL finalą savo komandą T. Delininkaitis išvedė 37 taškų ir 40 naudingumo balų pasirodymu lemiamose pusfinalio rungtynėse prieš Palangos „Olimpą“, o finale pratesė savo įspūdingus pasirodymus ir visos serijos metu rinko 21,5 taško ir 22,8 naudingumo balų vidurkius bei niekieno nuostabai buvo pripažintas finalo serijos MVP.
Paklaustas apie tokius įspūdingus pasirodymus, esant vėlyvoje karjeros stadijoje, tokiu sezono metu, klaipėdietis paminėjo, kad nors ir visą laiką stengiasi išlaikyti sportinį rėžimą, tačiau kažko ypatingo ruošdamas savo kūną nedaro. „Nežinau kur ta sėkmės priežastis. Nieko stebuklingo nedarau, valgau tą patį ką ir kiti sportininkai. Žinoma, prisižiūriu rėžimą, sportuoju galbūt ir ne kiekvieną dieną, bet stengiuosi kiekvieną dieną judėti, nes žinau, kad mano kūną pailsinus savaitę, labai sunku vėl pagauti ritmą, prasideda mintys, kad galbūt jau nebereikia sportuoti.
Taigi, stengiuosi išlaikyti tą ritmą, kažkiek pajudėti. O kur ta sėkmės priežastis… Nežinau, gal tai buvo mano patirtis, nes tame amžiuje, kadangi to greičio jau nebėra, darau viską lėtai, o darant viską lėtai, dažnai nesušvilpiamos pražangos, nes viskas vyksta per lėtai. Šių atkrintamųjų pradžioje labai daug konfliktavau su teisėjais, bet paskui supratau, kad nieko nepakeisiu, todėl turėjau nusiraminti ir tai davė vaisių, nes supratau, kad reikia žaisti krepšinį ir juo mėgautis. Galbūt rezultatą davė susikaupimas. Kažko ypatingo tikrai nevartoju, nedarau, pats kartais savęs klausiu iš kur visa tai atsiranda,“ – svarstė ilgametis Lietuvos rinktinės gynėjas. Primename, kad Jurbarko komanda kelyje link NKL titulo ketvirtfinalyje 3-2 įveikė Šakių „Vyčio-VDU“ ekipą, pusfinalyje taip pat 3-2 susitvarkė su daugelio favoritais laimėti lygą laikytais Palangos „Olimpo“ krepšininkais, o finale 3-1 nugalėjo 10 vietą reguliariajame sezone užėmusią „Kretingos“ komandą.
– Ar sužaidus tokį įspūdingą pirmąjį klubo sezoną NKL lygoje ir ją laimėjus nėra jaučiamas šioks toks liūdėsys, kad dėl išteklių trūkumų Jurbarkas negali keltis į LKL? – paklausėme T. Delininkaičio.
– Ne, nėra jokio liūdesio, nes manau, kad tai buvo labai protingas „Jurbarko-Kario“ organizacijos sprendimas nešokti aukščiau bambos. Aš manau, kad Jurbarko komandai žengti į LKL realūs šansai galėtų būti po 3–4 metų, nes reikalinga ir didesnė arena, reikia augti ir pačiai organizacijai, kuri jau dabar juda link to kryptingai. Žmonės nori, dirba, stengiasi, tobulėja, bet mano nuomone viskas yra kiek per greitai ir tai buvo teisingiausias sprendimas palaukti ir iki to lygio pilnai pribręsti kaip komandai ir kaip organizacijai. Dar yra nemažai niuansų, kuriuos reiktų pataisyti. O ateiti ir šokti virš savo bambos, mesti nemažus pinigus ir būti patrankų mėsa LKL… Yra ne vienas pavyzdys per pastaruosius kelerius metus, tie patys „Gargždai“… Gal geriau pabūti žemesnėje lygoje, stiprėti, būti konkurencingais ne vienerius metus ir po kažkurio laiko vėl laimėjus lygą, eiti į aukštesnį lygį. Praėjusiais metais su Jurbarko komandos vadovais ir treneriais turėjome pokalbį – jų tikslas buvo per ketverius metus laimėti NKL ir įšeiti į LKL. Šiemet gavosi tokia situacija, kad tai padarėme per pirmuosius metus. Niekas nesitikėjo, kad laimėsime. Jei sezono pradžioje būtų sakę, kad būsime tarp pretendentų laimėti, tikrai nebūtume patikėję. Pačioje sezono pradžioje tikėjomės būti aštuntuke, paskui gerai pradėję švietėsi ir ketvertas. Kaip minėjau, kai reguliariajame sezone užėmėme ketvirtą vietą, tai jau man buvo virš visko. Taigi, visam tam žingsniui dar reikia pribręsti. Kad komanda svajoja po kažkiek metų būti LKL, tai yra faktas.
– NKL lygą jau ne pirmą kartą purto didžiuliai lažybų skandalai. Ar žaidžiant rungtynes prieš tam tikras komandas buvo galima nujausti, kad kažkas vyksta ne taip kaip turėtų?
– Esu turėjęs ne vieną diskusiją su pažystamais žmonėmis ir girdėjęs, kad tokie dalykai vyksta, bet aš asmeniškai neįsivaizduoju kaip tai turėtų atrodyti. Ar klubo vadovai ateina ir sako žaidėjams, kad jie šiandien privalo pralaimėti ir už tai gaus kažkokį atlygį… Aš esu kitokios kartos. Turėčiau nežaisti, jei man kažkas atėjęs taip pasakytų, nes aš taip nemoku.
Jeigu darau darbą, stengiuosi jį daryti maksimaliai. Ateiti ir palakstyti viena koja, tai ne mano būdas, ne mano charakteris. Aš nežinau kaip tai turėtų skambėti, net neįsivaizduoju. Man per visą karjerą nėra tekę su tuo susidurti ir, kad žaidžiant prieš mus kamuolys įtartinai išslystų, iškristų į užribį ne vieną kartą… Su tuo nėra tekę susidurti.
Kitose komandose, kurios yra lentelės apačioje ir turi aiškius rezultatus, turbūt ir vyksta tokie dalykai, nes jau yra pradėti įkiteisminiai tyrimai dėl kai kurių komandų veiksmų. Turbūt ten tokie dalykai ir vyksta, bet aš asmeniškai nesu su tuo susidūręs nei savo komandose, nei pas priešininkus. Niekas man nėra net siūlę tuo užsiimti, todėl net nežinau kaip tai turėtų skambėti.
– Pastaruoju metu matėme ir kontraversiškus lygos prezidento rinkimus, kai naujai išrinktas prezidentas Modestas Valiuševičius su postu atsisveikina praėjus vos 6 dienoms. Kur slypi visos NKL bėdos, lygą persekiojančios metai iš metų?
– Nežinau, į tuos dalykus šiemet nesigilinau, turėjau kitų užsiėmimų, buvau išvykęs atostogauti. Nuo krepšinio buvau šiek tiek atitrūkęs, tad nežinau visų detalių ir negaliu pakomentuoti kas su kuo susipyko, kodėl taip viskas vyksta, kodėl lyga purtoma skandalų… Šiais klausimais neturiu net žalio supratimo.
– Per pastaruosius dvejus sezonus sužaidėte tiek Regioninės krepšinio lygos, tiek NKL pirmenybėse. Organizacine ir medijų darbo prasme dažnai galime matyti, kad RKL netgi lenkia aukščiau piramidėje esančią NKL. Tačiau kiek jaučiasi skirtumas tarp šių lygų krepšinio lygio prasme?
– Jaučiasi skirtumas. Praėjusiame sezone, kai teko dalyvauti RKL, matėsi, kad antros turnyrinės lentelės pusės komandos buvo ganėtinai silpno lygio, bet pavyzdžiui dalyvaujant finaliniame ketverte susidūrėme su „Raseinių“, Kauno rajono „Omegos“ komandomis. Jos tikrai atitiko NKL lygį ir tame pačiame finaliniame ketverte nebuvo lengva. „Raseinius“ nugalėjome 8 taškų persvara, o finalą prieš „Omegą“ – tik 5. Taigi, tos komandos tikrai tempia NKL lygį. O pats NKL yra ganėtinai stiprus. Esu ne kartą girdėjęs, kad koks gali būti lygis jei senukai ateina ir nugali jaunimą… Tiems žmonėms noriu pasakyti, kad tie senukai irgi nevaikšto, jie irgi bėgioja. Galbūt mūsų greičiai nebėra tokie, bet esame sukaupę didelę patirtį ir žinome, kur reikia bėgti, o kur nereikia persistengti, nelakstant bereikalingai. Čia suveikė mūsų patirtis, žinojome kur atsistoti, kaip atkovoti kamuolį. Ne kartą girdėjau, kad lyga yra labai susilpnėjusi, bet patikėkite čia yra ką veikti. Yra labai daug jaunimo, kuris bėga, nori įrodyti, eiti į aukštesnį lygį. Turbūt paklausus Mindaugo Lukauskio jis taip pat atsakytų, kad čempionatas nebuvo iš lengvųjų.
– Jau minėjote, kad po sezono turėjote pokalbį su „Jurbarko-Kario“ komandos treneriu Povilu Valaičiu. Komandos tikslai buvo laimėti lygą per ketverius metus, laimėjote jau pirmaisiais. Ar galite išsiplėsti, kokie yra komandos tikslai per artėjančius trejus metus ir ką labiausiai reikia tobulinti siekiant šių tikslų?
– Manau, kad pirmiausia reiktų aptvarkyti esamą salę. Kiek girdėjau, po sezono buvo planuojama ją kažkiek didinti. Reikia tvarkyti ir patį parketą, kuris buvo pažeistas dar praėjusių metų vasarą, kai per liūtį salė buvo apsemta ir didžioji dalis lentučių tiesiog atšoko. Taigi buvo reikalų tvarkant tiek parketą, tiek 24 sekundžių laikmatį, kuris neveikė. O iš komandos pusės… Apginti titulą visada yra sunkiai, nei jį iškovoti pirmą kartą. Aš nežinau, ar pats joje būsiu, ar ne, bet palinkėčiau, kad klubas išliktų konkurencingu ir būtų išvengta amerikietiškų kalnelių, kai šiemet laimėjus titulą, kitą sezoną komanda rikiuojasi antrojoje lentelės pusėje. Norėtųsi, kad komanda išlaikytų kovinę dvasią ir išliktų tarp 4–5 geriausių lygos komandų.
– Ar dar planuojate tęsti karjerą ir jei planuojate, kiek ji dar galėtų tęstis ir ar tai vyktų Jurbarke, ar kažkur kitur?
– Kur tai bus nežinau, kol kas esu sulaukęs kelių pasiūlymų, bet dar konkretaus sprendimo nesu priėmęs. Pažaisti dar tikrai norėčiau, kol kūnas leidžia, nesakau ne. O kur nuneš likimas, matysime.
