Vos per penkis šimtus gyventojų turinti Raudonė kasmet sulaukia kelių dešimčių tūkstančių svečių – į šį panemunės miestelį vasarą nuolat suka ekskursijos, čia sustoja į pajūrį ilsėtis važiuojančios šeimos, šiltais vakarais parke vaikštinėja rankomis susikibusios įsimylėjėlių poros, o savaitgaliais Meilės alėjoje fotografuojasi vestuvininkai. Raudonės seniūnas Česlovas Meškauskas tvirtina, kad miestelio gyvenimas sukasi aplink 16 a. pastatytą pilį, tačiau legendomis apipinta Raudonė nebūtų tokia įdomi ir patraukli, jei joje negyventų darbštūs ir sumanūs panemunės krašto žmonės.
Miestelį tvarko daug rankų
Keliaujant panemune Raudonės nepastebėti neįmanoma – miestelin vilioja iš tolo matomas, virš suaugusių medžių iškilęs 33,5 metro pilies bokštas, 1998 metais Prezidento dekretu įteisintame herbe tapęs miestelio simboliu. Retas atsispiria bent kartą gyvenime užkopti stačiais laiptais į jo viršūnę ir pažvelgti į greta plento vingiuojančią, žalia skraiste apsisiautusią Nemuno juostą.
Raudoniškiai tą žino, todėl stengiasi pavergti kiekvieno akmeniniu grindiniu į kalną pakilti pasiryžusio keliautojo širdį – visame miestelyje žydi gėlės, siaurose gatvelėse nerasi numestos šiukšlės, o pilies bokšto durys atviros net ir sekmadieniais. Č. Meškauskas teigia, kad nusprendus, jog pilies bokštas turi tapti apžvalgos aikštele, Raudonė per dvi vasaras pražydo. Seniūnui paprašius, gyventojai dosniai dovanojo daugiamečių gėlių, o sodinti jų buvo pakviesti gražiai savo sodybas tvarkantys miestelio bedarbiai.
Daugiau skaitykite laikraštyje.
„Šviesos” inf.
