Kovo 15-ąją Jurbarko parodų ir koncertų salė prisipildė dainų ir šiltų prisiminimų – čia buvo paminėtas Jurbarko kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių moterų vokalinio ansamblio „Versmė“ penkerių metų kūrybinės veiklos jubiliejus. Tačiau „Versmė“ – tai ne tik dainos ir meilės muzikai, bet ir bendros istorijos, kurias atmintyje saugo praeities sujungtos moterys.
Nuo pirmųjų dainų
Nors oficialiai ansamblis skaičiuoja penkerius dainingus metus, jo ištakos siekia kur kas ankstesnį laiką. Dar 1989-aisiais jurbarkietės Aldonos Kleinienės suburta grupė tremtinių susirinkdavo dainuoti dainų, kurios skambėjo tolimoje tremtyje, kurias žmonės dainuodavo tyliai, su ašara akyse ir viltimi širdyje. Dainavimas tapo ne tik saviraiškos forma, bet ir būdu išsaugoti istoriją, perduoti ją ateities kartoms.
Vadovauti chorui buvo pakviesta Marija Tautkuvienė, pirmoji repeticija įvyko 1990 m. lapkričio 29 d. Darbas buvo nelengvas, daugelis nebuvo dainavęs jokiame chore, tačiau didelis noras ir atkaklumas davė akivaizdžių rezultatų. 1991 m. sausio 13-osios naktį Vilniuje įvyko savotiškas naujai susikūrusio kolektyvo krikštas. Visi jo nariai vyko į Vilnių ginti naujai atkurtos valstybės. Tai labai sutelkė kolektyvą ir suteikė pasitikėjimo. Nuo tada kolektyvas pradėjo daug koncertuoti.
Kaip prisiminimais dalijosi choristė Remigija Petrauskienė, nuo tada choras daug koncertavo, dainavo kur tik galėjo ir spėjo: prie pakelės kryžių, pamiškės kapų, visose Jurbarko rajono dainų šventėse ir valstybinių švenčių minėjimuose, dainavo ir giedojo beveik visuose Jurbarko rajono miesteliuose ir kaimuose, įvairiuose Lietuvos miestuose, miesteliuose ir užsienyje.
M. Tautkuvienė yra kolektyvo pavadinimo „krikštamotė“. „Versmė“ – tai neišsenkantis šaltinis, judėjimas į priekį, nuolatinis tobulėjimas“, – sakė kolektyvo seniūnė Zita Pinaitienė.
Bėgant metams kolektyvas keitėsi, žmonės atėjo ir išėjo, tačiau ansamblio dvasia liko, noras dainuoti – taip pat. Iš pradžių tai buvo mišrus choras, vėliau jis tapo vien moterų ansambliu, kuriam vadovavo įvairūs entuziastingi muzikos mylėtojai: Valdas Žemaitis, Ona Patašienė.
2021 metais po pertraukos kolektyvą atgaivino Arūnas Samys – žmogus, kurio šaknys taip pat siekia tremtinių dalią. Jo vadovaujamas ansamblis su nauju užsidegimu ėmė koncertuoti, į repertuarą įtraukė ne tik tremties dainas, bet ir lietuvių liaudies bei Ukrainos kovines dainas, išreikšdamas solidarumą su savo laisvę ginančia tauta.
Šešiolika skambančių balsų
Kalbant su ansamblio narėmis, aiškiai supranti, kad „Versmė“ yra daugiau nei muzikos kolektyvas. „Man miela susitikti su bendraminčiais, nes mes esame vienodo likimo. Mes visos esame nukentėjusios tuo laikotarpiu“, – pasakoja ansamblietė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jurbarko filialo valdybos pirmininkė Irina Pažereckienė.
Šiuo metu ansamblyje dainuoja 16 moterų. Ir nors dauguma jau garbaus amžiaus, jos vis dar trykšta energija ir entuziazmu. Ne vienos dainininkės šeimos istorijoje įmintos gilios tremties pėdos, tėvai, seneliai sunkiais ištremtųjų žingsniais yra praėję tą skausmo ir neteisybės kelią. Tolimose tremties vietose laidoję vaikus, senelius, artimuosius, vyrus ir moteris – pažįstamus ir tik likimo suvestus. Bet visada ruseno viltis, nenurimo versmė, suteikusi tikėjimą ir stiprybę.
Laikas negailestingas – daug buvusių tremtinių, politinių kalinių, dainavusių kolektyve, jau iškeliavo anapilin, tačiau yra keletas dainininkių, kurių gimimo vieta – jų tėvų tremties vieta. Šios moterys tremties sunkumus žino ne vien iš tėvų ar senelių pasakojimų, bet ir savo ankstyvosios vaikystės prisiminimų.
Atkaklumo, energijos „Versmės“ moterims užtenka ir dabar, todėl galbūt ne taip svarbu, ar dera balsai, ar įveikiamas vadovo parinktas repertuaras. Daug svarbiau šių moterų nešama žinia apie jų pačių ir tūkstančių žmonių tremtį, išvargtą vargą ir kaip svajonę skambėjusias dainas Lietuvai.
„Kol dar dalyvauji, tol gyveni. Turi turėti kažkokį tikslą, nes jeigu tikslo neturi – užsisėdėsi, pasensi“, – sako kolektyvo seniūnė Z. Pinaitienė, aktyviai dalyvaujanti ir kituose kultūriniuose renginiuose. „Jeigu žmogus yra kultūros žmogus, jis negali be to gyventi. Būtinai kažkur dalyvauja“, – pritaria vadovas Arūnas Samys.
Šilumos apglėbta šventė
Į „Versmės“ šventinį koncertą susirinko ne tik ištikimi žiūrovai, bet ir bičiuliai iš kitų miestų: Šilalės ansamblis „Aušrinė“, Šilutės choras „Pamario aidas“ ir Telšių tremtinių choras „Tremties aidai“. Jų atliekamos dainos susiliejo į vieną gražią melodiją, skirtą visiems, kurie kovojo už Lietuvos laisvę.
Scenoje skambėjo ir dainos, ir poezija. Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatro vadovė Danutė Budrytė-Samienė jautriais posmais priminė tremties kančias ir viltį.
Kolektyvą sveikino rajono meras Skirmantas Mockevičius, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus atstovai. Kolektyvo narėms buvo įteikti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko dr. Gvido Rutkausko padėkos raštai. O renginio pabaigoje visus vienijo bendra jurbarkiečio kompozitoriaus Kęstučio Vasiliausko daina „Žemėj Lietuvos“, kuri tarsi dar kartą patvirtino, kad daina gali išsaugoti atminimą ir sujungti žmones.
Po šventės ansamblio moterys neslėpė emocijų. „Šaunuolės. Dainuokim, dainuokim, žydėkim, žydėkim, kol dar galim paeiti“, – su šypsena ir spindinčiomis akimis kalbėjo I. Pažereckienė. O kolektyvo vadovas A. Samys džiaugėsi, kad nepaisant iššūkių, „Versmė“ išliko ir toliau lieja savo skaidrią, prasmingą dainų versmę.
Ligita Gražulevičienė
