Žiūrėti į vandenį, kai vasara alsuoja karščiu, ir akimis gaudyti auksinę žuvelę – tokį malonumą turi Jurgita DAVIDAVIČIENĖ. Ji mokytoja, atostogauja visą vasarą, o tas vanduo, kuriame nardo spalvotos žuvytės, jos namų kieme. Moteris su meile kalba apie gražius savo namus ir žmones, o nuo vaikystės tebesinešioja svajonę apie meilės ir grožio miestą Paryžių.
Pasakoja istorijas
Kai prieš gerus 25-erius metus Artūras ir Jurgita Davidavičiai įsikraustė į pačių pasistatytus namus, Jurga neslepia, kad jai, užaugusiai senoje dvarvietėje prie Nevėžio, ši vieta atrodė kaip dykynė – be jokio augalėlio. Dabar aplink veši ir žydi kaip išpuoselėtame parke, o pasak Jurgos, kaip rojuje, iš kurio net į Paryžių nesinori.
Namus įsirengė jaukiai ir patogiai. Ir nestandartiškai. Paveikslai, nuotraukos, knygos taikiai sugyvena su šeimos buitimi, vaikų žaidimais ir kompiuteriais ir su svečiais, kuriems atviros durys ir širdys.
„Mano mama buvo bibliotekininkė. Ir sesuo, ji man dovanoja tik knygas. Tų knygų veisiasi, turiu jas suslėpt, kitaip čia niekas daugiau netilptų, o aš labai mėgstu nuotraukas“, – kalba Jurga po lentynas klaidžiojančioms svečio akims.
Nuotraukose – tėvai ir protėviai. Jurgą žavi retro, bet šios senos nuotraukos – ne dėl grožio. „Ryšys su šeima, su protėviais man labai svarbus“, – sako moteris.
Visą straipsnį skaitykite laikraštyje arba užsisakę elektroninę prenumeratą
Koks geras, įkvepiantis straipsnis, nesulaukiu paskaityti visą laikraštyje. Linkėjimai žaviajai Jurgai (ar Jurgitai?)