Raudonės pilyje eksponuojama Inesos BOSAITĖS asambliažų paroda „Persirengimo kambarys“. Į pilį po ilgokos pertraukos su nauja paroda sugrįžusi dailininkė socialiniuose tinkluose pastaruoju metu dažniausiai rodė savo mokinių kūrybą. Tačiau į parodos atidarymą birželio 14 d. atėjo su savo kūrybos parodų sąrašu, kuris į vieną lapą netilpo.
Pasirinko menus
Inesa Bosaitė – dailininkė, asambliažo kūrėja, Jurbarko Antano Sodeikos meno mokyklos dailės mokytoja. Jai pačiai visokios tepliorystės – nuo mažens, tad stojo į menus. 1995 m. baigė Telšių aukštesniąją taikomosios dailės mokyklą. Jau studijuodama domėjosi fotografija, tad jos specialybė juvelyrika liko širdyje, o fotografija – darbuose. Kai ieškodama naujų saviraiškos būdų atrado koliažą, centrine figūra liko nuotrauka. Laikui bėgant, koliažas peraugo į asambliažą.
Toks būtų trumpas ekskursas iki asambliažo. Parodos atidaryme autorė iki „Persirengimo kambario“ susirinkusiuosius vedė ilgesniu keliu, pažadėjusi: „Pakalbėsiu pakalbėsiu, ir paskui bus graži muzika ir galėsim eiti kitų dalykų daryti.“
Jubiliejus
Inesa prisiminė lygiai prieš 20 metų Raudonės pilies bokšte savo pirmąją parodą „Žalias vasaros raganų prūdas“ ir skaitė išsaugotą „Šviesos“ laikraščio iškarpą su straipsniu apie save „Kūryba – tai nuotykis“.
Tai nebuvo pati pirmoji jos paroda, tik pirmoji koliažo ir asambliažo, kuris iki šiol Inesai yra labiausiai mėgiama technika. Pirmoji – meninės fotografijos „Simbiozės moterys“, eksponuota 1997 m. Jurbarko krašto muziejuje. O iš viso sąraše – 24 parodos, personalinės ir grupinės, fotografijų, bet daugiausia – koliažų ir asambliažų, nuo Jurbarko iki Kauno, Kėdainių, Marijampolės, Klaipėdos galerijų.
„Reikia grįžti į Raudonę, nieko jau čia nebepadarysi“, – ji nutarė parodos jubiliejų pažymėti paroda, juolab kad vis dažniau išgirsdavo: o kada? o kur?
Tarsi nuotykis
„Kiekvienas paveikslas – tai mažas monospektaklis, kuriame personažai tarsi stebi žiūrovą. Vieni darbai dvelkia mistika, kiti sentimentalumu, dar kiti – aistra… Tikrovė, iliuzija, pasaka ir realybė…čia viskas persipina ir praranda ribas“, – taip asambliažo technika sukurtus paveikslus apibūdina autorė.
Asambliažas (pranc. assemblage – rinkinys), dailės technika, kai kūrinys konstruojamas iš daiktų ar jų fragmentų, kurie gali būti derinami su tapyba. Asambliažo prototipas yra koliažas, jo raidos padarinys – instaliacija. Taip aiškina žodynai.
Inesos Bosaitės asambliažuose centrinė figūra išlieka fotografija.
„Aš niekada nežinau, kas išeis iš paveikslo, kurio imuosi. Turiu tik pradinę idėją, bet dažniausiai būna taip, kad pradėjus su viena mintimi baigiu visai su kita. Kiekvieną kartą tai būna tarsi savotiškas nuotykis“ – tai citata iš jau minėto straipsnio prieš 20 metų. Bet tai tinka ir jos dabartiniams darbams, juolab kad kai kurie yra tik perrengti ankstesnieji, o kai kurie savo rūbo, kol patenka į parodą, ieškojo net keletą metų.
Aprengimas
Persirengimo kambarius turi prekybos centrai (vadina juos kabinomis), teatruose persirengiama grimerinėse, o kam asambliažui „Persirengimo kambarys“, paaiškino parodos autorė.
„Nes tokia mano technika, nes ant plokštumos klijuojami daiktai laikui bėgant keičiasi ir reikia juos pakeisti. Pats pirmasis koliažas – „Vaikystės šuliny išsaugotas veidas“ ir kiti pirmieji darbai bluko, keitė spalvas – man tas nepatiko, aš juos perrengiau. Žodis restauruoti man nepatiko, aš perrengiu“, – sakė Inesa, visas detales, kurias naudoja kūrinyje, vadinanti aprengimu. Dėlioja juos vieną ant kito. Tai gali užimti ir ne vienerius metus, yra darbų, kurie perrenginėjami keletą metų, kol patenka į galeriją. Ne visi, bet kai kurie yra perrengti, kai kurie – tik apengti.
Kuriama, ar galit patikėti!, klūpant priešais kūrinį. „Aš viską darau ant žemės, žiūrėdama iš viršaus, paskui ropom dėlioju detales“, – sakė dailininkė, vaizduojanti, kaip ir visas menas, žmogų. „Jo vidinį pasaulį – mintis, svajones, nuotaiką, sapnus ir prisiminimus… Taip pat ir jį supantį pasaulį, gamtą. Kai kuriuose darbuose žmogaus buvimas tik menamas arba vaizduojamos tik kūno dalys – rankų pirštai, pėdos, ar tik siluetas, šešėlis…“
Įspūdingus, kaip ir patys paveikslai, pavadinimus Inesa ima dažniausiai iš savo užrašų knygelės, kurioje daugybė gerų dalykų – išgirstų, skaitytų, dainuotų frazių. Būna, kad pirma atsiranda paveikslas, paskui – pavadinimas, o būna ir atvirkščiai.
Ir kiti dalykai
Į parodos atidarymą iš Girdžių atvažiavo Inesos artimieji ir kaimynai, sugužėjo kolegos iš meno mokyklos ir mokiniai, atvyko kolegos dailininkai, bičiuliai, atėjo raudoniškių. Šventinę aplinką pilies menėje sukūrė kultūrininkė Jurgita Brazaitienė. Ypatingo grožio muziką dovanojo parodos autorės kolegos, Jurbarko Antano Sodeikos meno mokyklos muzikos mokytojai – Rugilė ir Laurynas Antanaičiai.
Kai atėjo Inesos pažadėtų „kitų dalykų“ laikas, susirinkusieji kilo nuo kėdžių – apvaikščioti paveikslų, nusifotografuoti su autore prie labiausiai patikusio, susitikti, pasišnekučiuoti, paragauti dailininkės mamos pyrago… Ir patikrinti, ar teisi buvo Inesa, sakiusi: „Buvo mintis padaryti dvidešimt. Po 20 metų, tai dvidešimt. Bet, atrodo, yra daugiau.“
Apžiūrėti ir suskaičiuoti, jei norėsite, galėsite ir nedalyvavusieji – „Persirengimo kambarys“ Raudonės pilies menėje kabos visą liepą. Tik parodos atidarymo vynas jau išragautas.
