2024-uosius metus Jurbarko rajono savivaldybės taryba paskelbė Petro Paulaičio metais. Ruošdama straipsnį apie P. Paulaitį, susipažinau su įvairiuose istorijos šaltiniuose skelbta medžiaga, jį pažinojusių žmonių atsiminimais.
Šiandien Jurbarke Petrą Paulaitį mena jo vardu pavadinta viena miesto gatvių, gimtinės vietoje, Kalnėnuose, pastatytas atminimo akmuo, ant buvusios Jurbarko gimnazijos (dabar Jurbarko krašto muziejaus – aut. pastaba) pastato sienos 1994 m. pritvirtinta memorialinė lenta, žyminti, kad Jurbarko gimnazijoje (1941–1943 m.) mokytojavo P. Paulaitis, Mikutaičių II k., Gervylių sodyboje, pogrindinę P. Paulaičio veiklą įamžino paminklinis akmuo. Petro Paulaičio vardu pasivadino Jurbarko 701 šaulių kuopa. 1999 m. vasario 19 d. LR Prezidento įsaku Petras Paulaitis (po mirties) apdovanotas III laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu. Nemažai atminimo ženklų yra Jurbarke, bet manau, kad nedaugelis žino P. Paulaičio gyvenimo ir kovos istoriją.
Petras Paulaitis gimė 1904 m. birželio 9 d. Kalnėnų kaime, vakarinėje Jurbarko pusėje, netoli carinės Rusijos–Vokietijos sienos. Buvo antras vaikas gausioje septynių vaikų šeimoje. Tėvai – Kazimieras ir Kotryna Paulaičiai – valdė 14 ha ūkį, buvo darbštūs, religingi ūkininkai ir savo vaikams diegė tas pačias dorovės vertybes.
Gimęs ir augęs carinės Rusijos imperijos pakraštyje, kai Lietuvos vardas net 123 metus (1795-1918) buvo išbrauktas iš pasaulio žemėlapių, Petras Paulaitis, baigęs pradžios mokyklą, siekė mokytis toliau. Apie savo žygius į mokslo aukštumas P. Paulaitis rašė: „Mano vaikystė ir jaunystė buvo gana sunkios. Gyvenome Vokietijos pasienyje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui nuolat kaitaliojosi tai rusų, tai vokiečių kariuomenės. Ne vienas parubežinis ūkininkas liko ir be karvės, ir be arklio. Tuo laikotarpiu tik nuo bado gynėmės. O aš su ašaromis tėvelių prašydavau, kad dar nors metus kitus leistų mokytis. Karo metais pasienio judėjimas buvo laisvas, taigi galima buvo pamatyti, kaip mūsų kaimynai vokiečiai gyvena. Patekus į Smalininkus, buvo galima matyti, kad jie gyveno ir tvarkėsi daug geriau už mus, gyvenusius carinės Rusijos imperijoje. Dar labiau norėjau siekti mokslo, kad pamatyti geriau gyvenančių žmonių pasaulį. Pagaliau, Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, mano svajonė išsipildė ir aš išvykau į Vokietiją, o iš jos – į Italiją. Tėveliai atsiųsdavo keletą sunkiai uždirbtų litų, bet jų neužteko, tad stengiausi ir mokytis, ir dirbti. Mokytis užsienyje buvo geresnės sąlygos. Po septynerių metų atvykęs į Lietuvą, aš jau buvau visiškai kitas žmogus…“
P. Paulaitis Italijoje baigė saleziečių gimnaziją, po poros metų į Italiją pasikvietė ir savo seserį Domicelę. Būdama muzikali mokėsi muzikos mokytojos profesijos. 1934 m. mirė tėvas Kazimieras Paulaitis. Našle likusi motina visomis išgalėmis padėjo vaikams siekti mokslo: Verutė baigė žemės ūkio, o Genutė – medicinos mokyklas, Vincas tapo agronomu, o seserys Bronė ir Salomėja lankė Jurbarko gimnaziją.
P. Paulaitis, besimokydamas gimnazijoje Italijoje, įgijo ir praktinių įgūdžių – pramoko spaustuvininko ir bitininko amatų. Toliau mokslus tęsė Turino universiteto Teologijos filosofijos fakultete. Kartu mokėsi ir Ekonomikos fakultete. Baigus teologijos mokslus, jam buvo suteikti pirmieji kunigo šventinimai, bet aukštesnių kunigystės šventinimų jis nesiekė. Toliau mokslus tęsė Romoje, kur įgijo prekybos teisės diplomą. Būdamas gabus išmoko italų, vokiečių, ispanų, lotynų, portugalų kalbas. 1933 m. išvyko į Portugalijos sostinę Lisaboną, dirbo Lietuvos pasiuntinybėje. Po metų perėjo dirbti į privačią katalikų gimnaziją, kur dėstė lotynų ir italų kalbas. Norėdamas susipažinti su Europos kultūra, per mokinių atostogas keliavo po Šveicariją, Prancūziją. 1936 m. persikėlė į Austriją, kur privačioje gimnazijoje mokė italų, lotynų kalbų. 1938 m., Vokietijos kariuomenei įžengus į Austriją, Petras Paulaitis grįžo į Lietuvą.
Po penkiolikos metų sugrįžęs į Lietuvą P. Paulaitis laikinai įsidarbino Grišlaukio pradžios mokykloje, Kretingos apskrityje. 1939-1940 mokslo metais dirbo Dainių pradžios mokykloje, Jurbarko valsčiuje. Mokykla buvo įkurta LR saugumo departamento direktoriaus A. Povilaičio pavyzdingai tvarkomame ūkyje Giedrių kaime. Grįžęs į gimtąjį kraštą, ruošėsi kurti šeimą.
1940 m. birželio 15 d. į Lietuvą buvo įvesta Raudonoji armija. Pirmosios okupacijos valandomis Pašvenčio k. buvo suimtas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, generolas Kazimieras Skučas ir Saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis. Liepos mėnesį, iš 11 į 12 d., prasidėjo Lietuvos inteligentijos suiminėjimai. Į tą skaičių pateko ir Petras Paulaitis. Sužinojęs apie tai, Paulaitis skubiai pasitraukė į Vokietiją. Įsidarbino Berlyne Deutschesverlag spaustuvėje. Lapkričio 17 d. Berlyne buvo įkurtas Lietuvos aktyvistų frontas (LAF), kurio tikslas – prasidėjus Vokietijos–Sovietų karui, Lietuvoje atkurti nepriklausomybę. Į LAF įstojo ir P. Paulaitis. Nuo 1940 m. rudens LAF padaliniai pradėjo kurtis ir Lietuvoje. Prasidėjus karui buvo paskelbta, kad atstatyta Lietuvos nepriklausomybė, sudaryta Laikinoji Lietuvos vyriausybė su Juozu Ambrazevičiumi-Brazaičiu priešakyje. Petras Paulaitis Laikinosios vyriausybės buvo paskirtas Raseinių apskrities viršininku. Tačiau vokiečiai nei Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto, nei Laikinosios vyriausybės nepripažino. Lietuvių viltys subliuško. Suprato, kad vokiečiai yra tokie patys okupantai, kaip ir sovietai. Protestuodamas prieš žydų naikinimą iš apskrities viršininko pareigų atsistatydino ir P. Paulaitis. Grįžęs į tėviškę, pradėjo dirbti Jurbarko gimnazijoje, kur dėstė lotynų, vokiečių kalbas.
Karo pradžioje daugelio lietuvių sąmonėje vokiečiai buvo laikomi gelbėtojais, kurie, pradėję karą su sovietais, sustabdė lietuvių deportacijas į Sibirą. Kad sugriautų tokius žmonių įsitikinimus, P. Paulaitis ėmėsi kurti antinacistinę organizaciją – Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą. Tam tikslui P. Paulaitis Jurbarke išsinuomojo tuščią pastatą (po karo ilgą laiką šiame pastate veikė Jurbarko autobusų stotis – aut. pastaba), kuriame gyveno. Čia įkūrė vyresniųjų klasių mokinių klubą. Mokiniai po pamokų rinkosi žaisti šaškėmis, šachmatais, stovėjo biliardo stalas, buvo ir biblioteka. Petras Paulaitis iš kitų mokytojų išsiskyrė vakarietiška bendravimo kultūra, mokiniams jis buvo ne tik mokytojas, bet ir draugas. Į klubą mokiniai galėjo ateiti kada panorėję. Paulaičio pusbrolis Petras Gervylius prisiminė, kaip mokytojas P. Paulaitis (beje, už P. Gervylių buvo vyresnis daugiau nei 20 metų – aut. pastaba) susirinkimuose dažnai kalbėdavo, kad vokiečiai karo nelaimės, kad lietuviai nestotų į jų armiją, netalkintų jiems, kad nesitrauktų iš Lietuvos, o reikalui esant, burtųsi į organizuotą pasipriešinimo kovą. Apie šį laikotarpį savo prisiminimuose pasakojo ir P. Paulaičio bendražygis Juozas Mickaitis, tuo laiku dirbęs Jurbarko laivų remonto įmonėje buhalteriu. Jis prisiminė, kad jo jaunesniojo brolio Vytauto mokytojas Paulaitis 1941 m. rudenį padavė jam ranka rašytą atsišaukimą, pasirašytą Aido slapyvardžiu. Tekstą J. Mickaitis perspausdino mašinėle, šapirografu padaugino iki 1000 egzempliorių. Atsišaukimai buvo platinami ne tik Jurbarko valsčiuje, bet ir užnemunėje, gretimuose Raseinių, Tauragės apskričių valsčiuose.
(Bus daugiau)
Regina Kliukienė
