Ginti. Saugoti. Padėti. Tai policijos šūkis, kuriuo vadovaujasi ir vienuolika savanorių – policijos rėmėjų. Jie ne tik stebi pareigūnų darbą, bet ir realiai jiems padeda.
Policijos rėmėjų veiklą koordinuojantis Jurbarko r. policijos komisariato komisaras inspektorius Ramūnas Budrius tikina, kad požiūris į savanorius keičiasi. Iš pradžių kolegos į rėmėjus net pašnairuodavo, bet dabar jų pagalba labai vertinama.
„Būdavo, kad sakydavo, kam čia reikia. Tačiau dabar kolegos, ypač moterys, žinodamos, kad reikės kažkur patruliuoti, iš anksto paprašo, kad kartu vyktų ir padėtų policijos rėmėjai. Savanorius kviečiame įvairiausioms veikloms. Nuo pagalbos per renginius, iki slaptų stebėjimų, kai žinome, kad nusikaltėliai ar pažeidėjai gali atpažinti komisariato pareigūnus. Rėmėjai tikrai mums padeda“, – sakė R. Budrius.
Šiuo metu Jurbarko policijai padeda vienuolika savanorių – septyni vyrai ir penkios moterys. Jų amžius svyruoja nuo 20-ies iki 60-ies metų. Per metus rėmėjai yra įsipareigoję policijai padėti bent 36 valandas, tačiau kai kurie savanoriauja kur kas daugiau.
Vienas jų – 22-ejų studentas Arvydas Česnakas. Per policijos dieną iš komisariato vadovo Aivaro Dumčiaus rankų padėką už aktyvią veiklą atsiėmęs savanoris atviras – rėmėjo statusas tėra laiptelis siekiant policininko karjeros. Pareigūnu jis nori tapti ne tik todėl, kad nuo vaikystės svajoja apie tarnybą, bet ir todėl, kad negali pakęsti sėdėjimo kabinete.
„Esu tas, kuriam patinka bendrauti su žmonėmis, jiems padėti, saugoti ir ginti. Policijos pareigūno gyvenimas neteka viena lygia linija, todėl ir renkuosi šį kelią. Prieš septynerius metus buvau tapęs jaunuoju rėmėju, tačiau prabuvau tik metus, dėl laiko stygiaus teko atsisakyti smagios veiklos. Bet R. Budriaus dėka vėl tapau rėmėju. Tokio pasirinkimo priežastys paprastos – mano svajonė yra tapti policininku, ir tai tarsi įžanga, susipažinimas su šia profesija ir jos kasdienybe“, – pasakojo vaikinas.
Mykolo Riomerio universitete teisę ir policijos veiklą studijuojantis jurbarkietis tikina, kad aukštojoje mokykloje gauna daug naudingų teorinių žinių, o realiai su policininko darbu susiduria savanoriaudamas.
„Turiu galimybę stebėti, kaip bendrauti su įvairiais asmenimis, kaip elgtis konfliktinėse situacijose, taip pat susipažįstame su policijos pareigūnų pildomais procesiniais dokumentais, įgyjame įgūdžių dirbti per masinius renginius užtikrinant viešąją tvarką. Mes vadovaujamės Policijos rėmėjų įstatymu, pagal kurį dirbdami kartu su policijos pareigūnais užtikriname viešąją tvarką renginiuose, kuriuose daug žmonių, važiuojame kartu su policijos pareigūnais į įvairius iškvietimus, kai įtariame, jog padaryta nusikalstama veika ar administracinis teisės pažeidimas, stabdome transporto priemones“, – apie veiklą pasakojo A. Česnakas.
Jaunuoliui labiausiai atmintin įsirėžę linksmai pasibaigę iškvietimai. Dažniausiai tai įvairūs nesusipratimai, išsprendžiami vos atvykus pareigūnams ir pabendravus su abiem konflikto pusėmis.
Nors savanoriavimas atima nemažai laiko, vaikinas tikina, kad ir šeima, ir mergina tokį sprendimą palaiko.
„Šeima labai ramiai šią žinią priėmė, sakė: jei tai tavo svajonė – siek jos. Žinoma, kartais dėl to ne visada galiu viską, ką noriu, namuose padaryti. O mergina? Ji labai didžiavosi ir šmaikštavo, kad žalia uniforma man tinka“, – juokėsi A. Česnakas.
Panašią istoriją pasakoja ir kita policijos rėmėja – 21-erių Dovilė Mandrijauskaitė. Mergina, kaip ir A. Česnakas, policijos rėmėja buvo dar pauglystėje, keturiolikos.
„Apie jaunųjų rėmėjų veiklą sužinojau mokyklos renginyje. Tai atrodė šauni veikla, vien dėl galimybės pamatyti iš arti pareigūnų darbą. Tuomet išvažiavau mokytis į kitą miestą, bet entuziazmo nepraradau. Tačiau ten realiai jokia jaunųjų rėmėjų veikla nevyko, man sakydavo, kad esu per jauna“, – prisiminė mergina.
Po keleto metų, jau įstojusi į Mykolo Riomerio universiteto teisės ir policijos veiklos studijas, D. Mandrijauskaitė sužinojo apie suaugusiųjų policijos rėmėjų veiklą Jurbarke. Tuomet mergina pasinaudojo galimybe ir tapo savanore.
„Šeima palaikė, ko gero, tikėjosi, kad tapsiu labiau disciplinuota ir nenueisiu klystkeliais. Man pačiai tai tapo galimybe iš arti stebėti pareigūnų darbą ir suprasti, kiek jis reikalauja atsidavimo ir ištvermės. Taip pat – galimybė suprasti, ar tai tikrai skirta man“, – pasakojo jurbarkietė.
Mergina neabejoja, kad tik savanoriaujant galima suprasti pareigūnų darbą.
„Svarbiausia, kad tai ne monotoniška veikla, kasdien skatinama netūnoti vietoje, o tobulėti, siekti žinių ir padėti žmonėms“, – sakė D. Mandrijauskaitė.
Lukas PILECKAS