Liepos 15-ąją Jurbarko viešojoje bibliotekoje netilo dūzgimas – ne tik simbolinis, bet ir visai tikras. Buvusi ilgametė bibliotekos darbuotoja ir patyrusi bitininkė Rasa Miliūnienė pasidalijo penkiolikos metų bičiuliavimosi su bitėmis patirtimi.
Nuo sodybos ir vyro svajonės
Renginys prasidėjo poetiškai – susirinkusieji išgirdo šiltą eilėraštį apie bites, kurio jautrios eilutės padėjo sukurti jaukią, įkvepiančią atmosferą. Pati bitininkė R. Miliūnienė – kukli, bet spinduliuojanti ramybę moteris, kuri, nors ir neplanavo tapti bitininke, šiandien apie bičių pasaulį kalba su didžiule meile ir pagarba. Ji sako, kad viskas prasidėjo nuo sodybos ir vyro svajonės.
„Visiškai to neplanavome. Tiesiog nusipirkome sodybą užmiestyje, o mano vyras vis kartojo, kaip norėtų bičių, – pasakojo Rasa. – Man tuo metu tai atrodė kaip visiškai svetimas pasaulis. Bet lyg tyčia, vieni pažįstami ieškojo, kam atiduoti savo bites – jie patys nebegalėjo jų prižiūrėti. Taip ir atsirado mūsų pirmosios bitės. Sakau, kad jos mus pasirinko, o ne mes jas.“
Nuo pirmųjų dienų Rasai teko sparčiai mokytis – tiek iš knygų, tiek iš patirties, o svarbiausia – stebint pačias bites. Laikui bėgant šeimoje bičių daugėjo, o su jomis – ir žinių, supratimo, jautrumo.
Daugiau nei vabzdžiai
Pasakodama bitininkė detaliai ir gyvai nupiešė bičių pasaulį: jų šeimos struktūrą, dienotvarkę, vidinę tvarką, hierarchiją, tarpusavio ryšius.
„Bitė nėra vienas individas. Ji yra visumos dalis, šeimos narys. Viena bitė neišgyvens, o kartu – jos sukuria neįtikėtiną darną, – dalijosi Rasa. – Mane visada žavi, kaip jos susikalba. Jos šoka, vibruoja, palieka kvapus – jų bendravimas labai subtilus ir sudėtingas.“ Toliau Rasa pasakojo apie pagrindinius bičių šeimos narius – motinėlę, darbininkes ir tranus. Pabrėžė, kad kiekvienas turi savo vaidmenį ir atsakomybę, o bitininkas – tik tarpininkas, padedantis šeimai klestėti.
„Bitininkas neturi kištis per daug. Turi būti jautrus, stebėti, kada reikia padėti, o kada geriau netrukdyti. Bitės nemėgsta chaoso – jos mėgsta ramybę, švarą ir tvarką. Jei ateini prie avilio su nerimu, jos tai jaučia.“
Bitininkystės dovanos
Rasa supažindino su bičių produktais – ne visiems žinomu medumi, bet ir mažiau pažįstamais jų turtais: bičių duonele, žiedadulkėmis, pikio tinktūra, vaško gaminiais. „Bičių duonelė – tai fermentuotos žiedadulkės, tikras supermaistas. Joje gausu vitaminų, baltymų, fermentų. Puikiai stiprina organizmą, ypač vaikams, senjorams. O štai pikis – natūralus antibiotikas. Pats gamtos sukurtas vaistas“, – aiškino bitininkė.
Medus, anot Rasos, taip pat turi gydomųjų savybių, tačiau svarbiausia – vartoti jį teisingai. „Karštoje arbatoje medus netenka daug savo vertės. Geriausia – šaukštelis ant duonos ar tiesiog ištirpintas drungname vandenyje.“
Sutariantys skoniai
Ant edukacijos vaišių stalo buvo patiektas ne tik šviežias medus, bet ir naminis sūris su agurkais, bičių duonelė ir – tikra staigmena – medus tiesiai iš korio. „Norėjau, kad žmonės paragautų to tikro, natūralaus skonio. Kad suprastų, ką reiškia medus, kai jis nėra filtruotas, kaitintas, apdorotas“, – sakė Rasa, dalydama koryje švytintį medų.
Per medaus vaišes netilo kalbos, įspūdžiai ir netgi prisipažinimai, kad ir patys svajoja vieną dieną laikyti bites.
„Aš dažnai galvoju, kad bitės mane daug ko išmokė, – susimąsčiusi kalbėjo Rasa. – Jos moko kantrybės, tylos, darbštumo, atsakomybės. Kartais pasižiūriu į jų tvarką ir pagalvoju – mums, žmonėms, reikėtų pasimokyti tokio gyvenimo būdo.“
Iš bibliotekos iki avilio
R. Miliūnienei kelias nuo bibliotekos iki avilio – ne atsitiktinis: ji ne tik bitininkė, bet ir buvusi ilgametė bibliotekos darbuotoja. Šis susitikimas tapo tarsi sugrįžimu – ne tik į pastatą, bet ir pas bendraminčius, skaitytojus, pažįstamus. „Aš visada sakau – ir knyga, ir bitė žmogų augina. Tik viena tai daro per žodį, o kita – per darbą, tylą ir skonį. Bet rezultatas panašus – širdis tampa jautresnė, o galva – šviesesnė.“
R. Miliūnienės pasakojimas tapo ne tik pažintimi su bitėmis, bet ir priminimu apie gyvenimo paprastumą, darną, tylą, kurios taip dažnai trūksta mūsų kasdienybėje. „Jei jaučiat, kad kažko trūksta – pasisodinkit gėlę, pasivaikščiokit pievoje, ar… susipažinkit su bitėmis. Jos pripildo širdį,“ – atsisveikindama ištarė Rasa.
Ligita Gražulevičienė

