Aukštaitė Jolanta Pocienė jau daug metų Girdžių vaikus moko dailės ir technologijų, o jurbarkiečius džiugina nepaprasto grožio tekstilės kūriniais. Jolantos pramintu keliu eina ir dukra gimnazistė dukra Milda, balandžio pradžioje iš Alytuje vykusios respublikinės technologijų olimpiados parvežusi į Jurbarką sidabro medalį. Mamos ir dukros pasirinkimą labai seniai nulėmė Sauleikų giminės moterys, kurių skryniose iki šiol guli nertos ir siuvinėtos staltiesės, užuolaidos, servetėlės, pagalvėlės ir daugybė kitų namus sušildančių puošmenų.
Iš tos skrynios iškėlusios pačius gražiausius giminės moterų rankdarbius, o greta jų išdėliojusios savuosius kūrinius, Jolanta ir Milda pakvietė jurbarkiečius į Motinos dienai skirtą tekstilės darbų parodą „Prosenelė – Močiutė – Mama – Dukra”, patvirtinančią, kad nėra gražesnių kūrinių už prosenelės, močiutės išaustas drobeles, išsiuvinėtas staltieses, nėriniais papuoštus lovos baltinius. Argi gali būti kitaip, jei moterų rankų sušildyti siuviniai ir mezginiai per amžius lydėjo žmogų nuo gimimo iki mirties.
Būtent šią idėją gimnazistė Milda panaudojo kurdama technologijų olimpiadai tekstilinę kompoziciją „Tu numegzk man, mama, kelią”. Ant siūlų kamuolio sėdinčios lėlės „močiutės“ mezgama šimtaraštė juosta Mildos kūrinyje įkūnija žmogaus kelią, kuris tęsiasi iš mamos, močiutės rankų per įvairius gyvenimo vingius, sunkumus, nuolat lydimą jų tyliosios meilės – iki paskutinės akimirkos ir dar toliau, per „Maros žemę“, per „Maros vandenis“, ir per kartų kartas.
Savo kompozicijoje Milda panaudojo du pagrindinius akcentus – siūlų kamuolį, simbolizuojantį pasaulį, ir šimtaraštę juostą, kurioje kiekvienas žmogus vos gimęs jau palieka savo gyvenimo ženklus. Pasak Mildos, nuo neatmenamų laikų į mus, tarsi kokį kamuolį, vyniojasi paslaptingas siūlas – pinamas, rišamas, vejamas, audžiamas, siuvamas, mezgamas, neriamas. Tas siūlas lyg bambagyslė riša kartų kartas, ir tik nuo žmogaus priklauso, kokias spalvas ir kokius ženklus jis tuo siūlu išmezga savo kelyje. Kurdama savo šimtaraštę juostą, Milda stropiai studijavo baltiškų ženklų prasmę. „Kai kurie tyrinėtojai mano, kad baltiški ženklai yra senovinis raštas, o kiekvienas simbolis turi savo reikšmę ir prasmę”, – tikino mergina.
Tekstilė atsirado priešistoriniais laikais ir buvo naudojama žmonių buičiai puošti. Tą dar vaikystėje labai gerai suprato keturių darbščių moterų – savo mamos, močiutės ir dviejų jos seserų apsupta Jolanta. „Turtinga buvau močiutėmis, ir mano močiutės buvo turtingos – visus darbus dirbti mokėjo”, – tikino J. Pocienė.
Viską, ką išmoko vaikystėje, Jolanta gavo iš 1904 metais gimusios savo močiutės Onos Sauleikaitės-Beneševičienės, jos seserų Veronikos ir Elenos, darbštumu garsėjusių visoje apylinkėje – grįžusios iš ūkio darbų, jos ausdavo, megzdavo, nerdavo, siuvinėdavo ir kepdavo tortus didžiulėje duonkepėje krosnyje. Rodydama paprastutes nespalvotas gerųjų savo tetulių ir močiutės nuotraukas, žiūrėdama jose į save, vos gimusią, senoviniame vežimaityje pasodintą, Jolanta pasakojo, kad Sauleikų moterų namuose jokių pamokų nebūdavo – gyveno ir mokėsi, iš pradžių laižydama skaniųjų močiutės kepinių kremu išteptus savo pirštelius, vėliau plakdama tešlą tortams, perdėdama nuo vieno ant kito virbalo močiutės mezginių akis, atlikdama nesudėtingas tetų užduotis. Ir net neįsivaizdavo, kad gali būti kitaip.
Tos nuotraukos, išdėliotos ant skrynioje laiko nugelsvintų siuvinėtų drobinių staltiesių, peltakiuotų servetėlių ir plonučių nertų užuolaidų tarsi grąžina į seniai pamirštą praeitį, kai namų jaukumas priklausė tik nuo moters rankų darbštumo, sugebėjimo pajausti grožį ir mokėti jį sukurti savo rankomis.
Jolantos mama, tebegyvenanti tėviškėje Šeduvoje, rankdarbiams laiko turėjo mažiausiai, nes dirbo medicinos sesele. Pradžioje – gimdymo namuose, vėliau – vaikų ligoninėje, o dar vėliau – senelių globos namuose. Bet su tekstile ji irgi buvo tiesiogiai susijusi – kas suskaičiuos, kiek ji pervystė naujagimių ir kūdikių, kiek perklojo lovų seneliams, dalydama jiems užuojautą, savo rankų ir širdies šilumą.
Tarp mamos vaikystės daiktų radusi Šeduvos vidurinės mokyklos vadovų padėką penktokei Angelei Felicijai Beneševičiūtei „už dailius rankdarbius, išstatytus mokinių praktikos darbų parodoje”, Jolanta ją įrėmino ir pastatė greta mamos ir tetos vaikiškų siuvinių, o apie mamos gyvenimo kelią papasakojo nėriniais puoštoje baltoje drobulėje atspaustose nuotraukose.
Šalia tokio prisiminimų migla apgaubto mamos gyvenimo pristatymo labai dera J. Pocienei įteikta Tauragės apskrities parodos „Aukso vainikas” rengėjų padėka, patvirtinanti, kad tradicijos, palaikančios mūsų tautiškumą, perduodamos iš kartos į kartą.
Kitaip, regis, ir negali būti. Tokioje šeimoje, kur visos moterys po dienos darbų palinkdavo prie meniškų rankdarbių, Jolantos pomėgiais niekas nesistebėjo. Kauno taikomosios dailės mokykloje ji mokėsi dailiųjų amatų, o tapusi Šiaulių universiteto studente, surengė ne vieną „ekspediciją” į močiutės ir tetų spintą. Laiko nugelsvinti, nebe tokie gražūs, bet labai vertingi praėjusio šimtmečio vidurio nėriniai ir siuviniai universiteto dėstytojų buvo įvertinti kaip unikalūs ir ypač vertingi.
Prisiminimai apie močiutę ir jos seseris lydėjo Jolantą ir kuriant magistro diplominį darbą „Tylus ilgesys”. Ploną lyg šydas veltinį Jolanta ne kartą laistė ašaromis, kol jis virto paveikslu, migla pridengiančiu brangių moterų paveikslus, vaizduojančiu dūlėjančius kapinių kryžius, pro rudens dulksną vos įžiūrimus gėlių žiedus ir Vėlinių žvakelių blyksnius.
Milda sako, kad jos mama – menininkė, bet moka viską – mezga jai ilgas raštuotas kojines, skaniai gamina valgyti ir kepa nuostabius biskvitinius pyragus. „O tu mane išmokei gaminti vištieną kiniškai”, – juokiasi Jolanta, su dukra pasidalijanti visais planais ir net kartu sėdanti kurti rankdarbių. Vieną kitą pagamintą papuošalą mergina parduoda draugėms, o Jolanta tokių minčių net neturi – kūryba jai yra tarsi vaistas sielai, todėl tarp karoliukų į segę įkomponuoja močiutės palto sagą ar kokį kitą iš pažiūros menkavertį niekutį. Tačiau tokio širdžiai mielo daikto pinigais neįvertinsi – gali tik prie savo rūbo prisisegti.
Pamėgdžiodama mamą pirmą kartą kojinėms megzti skirtus virbalus Milda į rankas paėmė dar vaikystėje. Tiesa, kojinę numegzti nepavyko, bet lėlei sijonas išėjo puikus. Kaip ir Jolanta, Milda dabar jau moka viską: pasisiuvo sijoną, nusimezgė net kelias liemenes, kad žiemą mokykloje nesušaltų, o jos numegztomis kojinėmis džiaugiasi ir tėvelis, ir močiutė. Tik klasės draugės stebisi, iš kur Milda tiek daug kantrybės turi.
Taigi merginos sėkmė respublikinėje moksleivių technologijų olimpiadoje – neatsitiktinė, ji buvo užprogramuota ir laukiama nuo pirmųjų vaikiškų Mildos rankdarbių. Greičiausiai dėl to, kad Sauleikų giminės moterys genais iš kartos į kartą kaip palikimą perduoda kūrybiškumą ir darbštumą, atspindintį esminę moters prigimtį – puoselėti ir puošti savo namus, gimdyti, auginti, globoti ir lydėti per gyvenimą savo vaikus. Ir palikti jiems neblėstantį savo atminimą.
Daiva BARTKIENĖ
