Rytoj pradėsime adventą – susikaupimo ir apmąstymų metą laukiant Jėzaus – Visatos valdovo – gimimo šventės. Su kunigu teologijos licenciatu Šarūnu Leskausku kalbėjomės apie tai, kaip įprasminti šį laiką, kad patys būtume geresni ir kituose matytume ne tik blogį. Ir Kalėdos kad neprašoktų nepalikusios žymės mūsų kasdienybėje.
Laukimas pailgina šventę
Iki Kalėdų dar beveik mėnuo – keturi laukimo sekmadieniai. Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebonas Š. Leskauskas sako, kad laukimas yra netgi svarbesnis negu šventė: „Visuomet taip būna, ne tik laukiant Kalėdų, bet ir bet kokiai šventei ruošiantis. Šventė greitai praeina, viskas nuščiūva. O laukimas pailgina šventę.“
Adventas minimas ne tik bažnyčiose, bet ir namie – pinami vainikai ir statomos keturios žvakės. Tokia dabar mada, ne taip seniai atėjusi iš Vakarų, bet, pasak klebono, prasminga, jei Kalėdų laukimo nesuvesi vien į žvakių degiojimą: „Nereikia suvesti visko į formą, bet reikia žiūrėti ir į turinį. Žvakė yra ženklas, kuris tik primena mums tikruosius dalykus, o tikrieji dalykai nepastebimi, nes jie yra vidiniai. Adventas – tai mažytis sąžinės perkratymas, atnaujinimas sąžiningumo, stengimasis nesusižavėti blizgiais laikinais dalykais, žiūrėti ne tik į saldainio popierėlį, bet ir kas viduje įvyniota. Reikia pasistengti pagal savo sugebėjimą, pagal savo išmintį tą adventinį laikotarį įprasminti.“
Dažnas mūsų, ko gero, kasmet nusiteikia kažkaip ypatingai išgyventi Kalėdų laukimą, o praėjo – ir nejunti, ir nieko tokio neįvyko. „Nes viskas greitai praeina. Jei nesusizgrimbi greitai pradėti, advenas pralekia šuoliais, – pritaria kunigas. – Reikia ką nors pakeisti pagal savo supratimą, kad nebūtų taip, kaip buvo. Jei suvoki, kas tau nepatinka, trukdo, trikdo, to atsisakyti. Žmonės praktikuoja per adventą kokį nors apsimarinimą, pavyzdžiui, atsisako saldėsių ar ryžtasi mažiau būti teletabiais – mažiau spoksoti į televizorių, o pasiimti kokią knygą, arba kokį darbą, kurį stumi į šoną, kuris yra nemalonus – imti ir nudirbti, kažkam paskambinti ar ką nors aplankyti, ką seniai lankei.“
Tačiau gruodis – ir labai intensyvus mėnuo: koncertai, susitikimai, įmonių vakarėliai… – visi stengiasi kaip nors paminėti adventą ir metų pabaigą. O bažnyčia skatina rimčiai, linksmintis draužia. Kaip elgtis žmogui, bijančiam nusidėti?
„Dalyvauti, nes tai yra bendravimas, geros nuotaikos kūrimas niūriais gruodžio vakarais. Vengti reikėtų nebent kokio, liaudiškai šnekant, , – sako kun. Š. Leskauskas. – Dalyvauti ir stengtis įnešti ką nors savo. Pavyzdžiui, bažnyčios choristai – jie ne tik bažnyčioje choristai, bet ir atėję į įstaigos vakarėlį gali pasakyti iš atminties, kokią gražią dainą, giesmelę, kuri suteiktų žmonėms gerą ūpą, nuotaiką.“
O jei nedrąsu? Nes krikščionišką pasaulėžiūrą dažnas linkęs pasilaikyti sau ir atsinešti tik į bažnyčią. „Kai viskas praeina, žmonės tik padėkoja. Reikia nešti žmonėms, ką turi širdyje, duoti tai, ką pats vertini“, – tvirtina kunigas.
O laukiant Kalėdų, pasak pašnekovo, reikia, žinoma, ir namus susitvarkyti, pasipuošti, vaišių pasiruošti ir pasikviesti svečių.
Smailinti žvilgsnį
Kad advento mėnuo būtų kitoks nei kiti, kun. Š. Leskauskas skatina atsigręžti į gyvastį ir kelti dvasingumo koeficientą.
„Nes žmogaus gyvastis nėra tiktai kraujas, nėra tik eritrocitų ir leukocitų kiekis kraujyje, bet ir dvasia, ir tą dvasingumo koeficientą reikia bandyti pakelti. Jei žmogaus kraujas geras, bet jei širdis pilna pykčio… Mes pripratę pamatyti blogus dalykus. Kai tik susirenkam, mūsų kalbos prasideda nuo kritikos. Kritikuojam giminaičius, kaimynus, televizijos „žvaigždes“, valdžią. O reikėtų pastebėti gerus dalykus kituose. Kad pasaulis nesugriūna, tai reiškia, kad yra jame ne tik blogio, bet ir gėrio“, – tvirtina pašnekovas.
Bet ir aplinka yra kreipianti mūsų dėmesį į blogį – ir televizijos, ir laikraščiai, ir internetas pilni skandalų. Ir žmonėms atrodo, kad valdžia jiems yra labai neteisinga, ir kad viskas blogai aplinkui.
„Tai būtent, atrodo! O reikia drožti akį, t.y. būti akylam. Juk kai nori ką nors piešti, neužtenka turėti pieštuką, reikia jį smailinti. Ir žvilgsnį reikia smailinti, kad pastebėtum ne tik trūkumus, bet ir privalumus“, – sako kunigas.
Jei būtume susirūpinę labiau dvasia, o ne materija, gal daugiau teigiamų dalykų pamatytume? Bet pašnekovas mano, kad ir per didelis sudvasėjimas, ir per didelis sumaterialėjimas nėra žmogui palanku: „Vis tiek turi būti balansas, negali mestis į vieną ar į kitą pusę. Visame kame turi būti pusiausvyra. Negali sudvasėti tiek, kad pakilsi nuo žemės“, – juokiasi kunigas.
Bendrystė prie stalo
Šeima, namai yra žmogaus ramybės uostas, išminties ir tikrųjų vertybių pažinimo vieta. Kokie galėtų būti šeimos advento vakarai, sekmadieniai?
Kun. Š. Leskauskas sako, kad jau šis adventas galėtų būti pradžia gilesnio bendravimo šeimose, kuriose to stinga, kurios neturi tokių tradicijų. Nes bendravimas šeimoje mažina kartų konfliktus, kai vaikai nesupranta, kuo kvėpuoja jų tėvai, o tėvai nesuvokia, kuo alsuoja vaikai.
„Negali duoti recepto, nebent patarimą, koks adventas galėtų būti šeimoje, – sako pašnekovas. – Kasdienybė yra kasdienybė – visi išsilaksto kas sau, ir nebejauti pulso, kas kuo kvėpuoja. Šeimos bent jau sekmadienį turėtų valgyti kartu pietus – ir advento, ir ne advento laiku. Ir tie pietūs galėtų būti bendrystės išraiška. Jeigu dar įterpti kad ir trumpą maldą, tai būtų viršūnė! Tai nebūtų susėdimas vien dėl pavalgymo. Ar gal kokią Šventojo Rašto pastraipą paskaityti. Arba iš žurnalo kuris paskaitytų kokį per savaitę rastą straipsnį – pasidalijimas tai būtų. Apie ką straipsnį? Gal istorinį ar psichologinį, gal teologinį. Na, tik „žvaigždes“ reiktų palikti ramybėje, nes jos ir taip daug dėmesio gauna.“
Net ir ateiti į šv. Mišias – kartu visai šeimai, jei seniai ar niekada nesate buvę, – šis adventas irgi tinkamas. Juk viskam kažkada yra pradžia.
Dalytis ir mylėti
Kadangi prekybininkai Kalėdas mums pradeda piršti jau lapkričio pradžioje, nieko keisto, kad dabarties žmogui adventas yra pirkinių metas: akcijos, nuolaidos ir mirguliuojančios girliandos. Pašnekovo nuomone, truputėlį gal ankstoka, bet tai vis paįvairina lapkritį – gamtoje niūriausią mėnesį. O sulaukę Kalėdų džiaugiamės, kad tamsa praėjo, nes užgimė Kristus. Ir patys turėtume ugdyti savyje gyvastį, atsigręžti į gyvybę, o ne į mirties kultūrą. Kad nepaskęstume vartojime ir šiukšlėse, kurių katastrofiškai daugina besaikis vartojimas.
Paklaustas, kaip derėtų švęsti Kristaus gimimo šventę, kunigas pirmiausia pamini Kūčių vakarą, kuris yra turbūt šventesnis už pačias Kalėdas. „Ir tai nėra tik dvylika valgių ant stalo. Laužomas kalėdaitis, atsiprašoma vieni kitų, dovanojamos visos skolos. Dvasinės skolos, – patikslina kunigas, – visokie įžeidimai, patirtos nuoskaudos, apkalbos… Skaitomos maldos, pagiedama giesmelė, kartu ragaujama Kūčių valgių.“
Dvylika valgių, pasak klebono, yra dėl mūsų pomėgio prisirišti prie skaičių, o štai vyno ant Kūčių vakarienės stalo geriau atsisakyti, nes ir taip visur skelbiama, kad mes smarkiai , be to, kaip švęsime Kalėdas, jei kalėdinis vynas jau bus išgertas?
Ko nors atsisakius per adventą, pavyzdžiui, saldumynų, tie dalykai vėliau įgyja visai kitokį skonį, tvirtina pašnekovas. Ir dar: ko nors atsisakęs sau, gali sušelpti kitą.
Labdaros ir gerumo akcijų prieš Kalėdas gausybė. Pasak kun. Š. Leskausko, dalijimosi prieš Kalėdas tradicija eina iš ankstyvųjų krikščionybės amžių. Tai šv. Mikalojaus, kurį Bažnyčia mini gruodžio 6 d., dalijimosi dvasia, jo skleista kultūra. Būdamas labai turtingas jis nusprendė dalinti savo turtą skurdžiams, vaikščiodamas naktimis miestelio gatvėmis, per tvorą permesdavo įvairių dovanų neturtingiesiems.
„Ir mes galime dalytis, labdara gali būti labai įvairi, ir nebūtinai brangiai kainuojanti: galime kažkam paskirti savo laiko, ranka parašyti ir išsiųsti kalėdinius sveikinimus, pervesti auką kokiam katalikiškam žurnalui – jie visada stokoja, galima sušelpti kokį studentą iš giminės arba ne giminaitį, kurie irgi visada stokoja“, – sako Veliuonos parapijos klebonas, ir pats besilaikantis papročio gruodžio 6-ąją padalyti labdarą. Galime užkalbinti ar net ką nors padovanoti prie konteinerio, nes praeinat, pasak kunigo, širdį papjausto. Nors jo gyvenimo būdo tuo nepakeisi, gal tik parodysi, kad ir jį laikai žmogumi.
Kalėdas klebonas sako švęsiantis prie altoriaus savo aptarnaujamų Veliuonos, Raudonės, Stakių parapijų bažnyčiose. Per Kalėdas bažnyčiose žmonių gausiau, kunigams – darbo daugiau. Bet ir džiaugsmo daugiau, nes žmonės suvokia, kad Kalėdos – ne tik prie stalo šventė. Paskui bus ir stalas, ir gardesnių nei kasdien valgių, ir užstalės kaimynų. Bet nebebus tokios šventės, kokia būdavo kažkada pas močiutę.
„Antrą Kalėdų dieną būdavo aišku, ką veiki – visi anūkai, būdavo, važiuojam pas močiutę. Ji laukia su visokiomis gėrybėmis. O močiutei pasimirus, visi pabiro, kaip Grigo bitės išsilakstė, apie vienas kitą iš nuogirdų bežinome. O kol buvo močiutė, susitikdavom, šnekėdavomės…“, – prisimena klebonas. Ir mums primena, kad turime lankyti mylimus žmones, kurie dar yra su mumis šioje žemėje.
Danutė Karopčikienė
