Kalėdinis laikas skleidžiasi gerumu: esame raginami paaukoti, padovanoti, išpildyti svajonę… O jei ta svajonė yra vaiko noras turėti namus? Būna tokių svajonių ir yra žmonių, kurie svetimus vaikus priima ir į namus, ir į širdis. Skirsnemuniškiai Vilija ir Linas BURNELAIČIAI kasryt žadina ir į mokyklą išleidžia šešis vaikus. Pasakodami apie gausios šeimos gyvenimo džiaugsmus ir rūpestėlius, jiedu nepabrėžia, kad čia mūsiškiai vaikai, o čia globotiniai, nes visi jiems vienodai savi.
Kad vaikai išgirstų
Globoti vaiką – prasmingas ir, ne per skambu būtų pasakyti, šventas darbas. Bet ir sunkus, ir atsakingas. Tačiau kai eini su atvira širdimi, ir sužeistos širdelės pražysta meile. Taip mano Vilija ir Linas Burnelaičiai, globojantys dvi mergaites ir du berniukus.
„Tik prieš mėnesį tapom nuolatiniais globėjais, bet tuos vaikus jau seniai pažinojom. Vilija dirbo budinčia globotoja, ir mergaitės pas mus gyveno pusantrų metų. Prisirišo ir jos, ir mes. Į šeimą grįžti jos negalėjo, nes tėvams yra apribotos teisės, o kai teismas nustatė nuolatinę globą, turėjom daryti apsisprendimą, nes nei fiziškai, nei emociškai negalėjome jų paleisti. Tapome mergaičių ir jų broliukų globėjais“, – pasakojo sutuoktiniai.
Visą straipsnį skaitykite laikraštyje arba užsisakę elektroninę prenumeratą
Didelė pagarba Vilijai ir Linui ir nepagarba „Šviesai”, technologijų laikais nesugebančiai padaryti padorios fotografijos