Praėjusį šeštadienį Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centre surengtoje vakaronėje „Viešvilė pro Rasos ir Audriaus Sinkų objektyvą“ pirmą kartą viešai pristatyti šeimyninio dueto, jau trečią dešimtmetį fiksuojančio miestelio kroniką, foto ir videodarbai.
Keliasdešimt fotografijų ir keli filmuoti siužetai – tik dalelė didelio Rasos ir Audriaus archyvo. Į visus Viešvilės įvykius jiedu žiūri pro objektyvą, o jų namuose dėžės fotografijų, daugybė fotojuostų ir kompiuterinių laikmenų yra pati tikriausia miestelio kronika. Kol kas, tiesa, labiausiai reikalinga patiems Sinkams, nė neįsivaizduojantiems gyvenimo be fotoaparato ir filmavimo kameros.
Pirmasis su ja susidraugavo Audrius, kai jam, septynmečiui, tėvai nupirko fotoaparatą „Smena“. Pirmąsias pamokas gavęs iš Skirsnemunėje kaimynystėje gyvenusio fotografo, pats fotografuodavo klasės draugus ir mašinas. Baigęs mokyklą išvažiavo į Rokiškį – toli, bet arčiau su fotografija susijusių mokslų nebuvo.
Baigęs Rokiškio kultūros mokyklą A. Sinkus gavo paskyrimą į Stakių kultūros centrą, tačiau trumpai ten dirbo, nes įgijusiam saviveiklinio kino-foto kolektyvo vadovo specialybę, vadovauti ten nebuvo kam. 1988 m. vasario 8 d. – Audrius tiksliai prisimena datą – laikinai buvo priimtas į Viešvilės vaikų namus auklėtoju ir būrelio vadovu. Tas „laikinai“ tebesitęsia, tik dabar Audrius dirba fotografijos būrelio vadovu, o jo žmona Rasa, kuri dažniausiai kartu ateidavo čia filmuoti, todėl gerai pažinojo visus namų koridorius ir gyventojus, prieš keletą metų pradėjo dirbti socialine darbuotoja.
„Rasą kartą pasikviečiau kaip pagalbininkę į vestuves, nes vienam ir fotografuoti, ir filmuoti sudėtinga. Iškart pamačiau, kad jai puikiai einasi: pamato ir nufilmuoja tai, ko reikia. Rasa labai imli viskam, ji labai greitai perpranta video ir foto programas“, – žmoną giria Audrius. Nuo tada jiedu tikras šeimyninis tandemas – ji su vaizdo kamera, jis – su fotoaparatu. Beje, sunkesnė tiesiogine prasme našta šiame dvejete teko Rasai, nes filmavimo technika sveria žymiai daugiau.
„Nė nepretenduoju į fotomenininkus, greičiau esu dokumentininkas, vestuvių fotografijos – mano arkliukas“, – sako Audrius, kuris kartu su žmona yra įamžinęs nemažai šeimyninių švenčių. Tačiau būti vestuvių fotografu – joks antrarūšiškumas, šioms fotografijoms keliami aukšti reikalavimai. Fotografų dabar daug, fotografuojančių – dar daugiau. Tačiau tie, kurie nori kokybiško ir meniško svarbiausių šeimyninių įvykių įamžinimo, patiki tai profesionalams. Reikalavimai, pasak Audriaus, kyla ir dėl konkurencijos (o konkurentus jis dažniausiai išsiaugina pats), ir dėl to, kad mėgiamo darbo negali dirbti bet kaip.
„Nesam fotomenininkai, – dar kartą pabrėžia Audrius pokalbiui grįžtant prie parodos. – Gamtovaizdžius pradėjau fotografuoti tik prieš kokius trejus metus, kai įsigijau profesionalų skaitmeninį aparatą. Kelias naktis sėdėjom, kol parodai atrinkom apie 40 nuotraukų. Be to, pirmą kartą susidūrę su parodos rengimu įsitikinome, kad tai ir nepigiai kainuoja.“
Vakaronėje R. ir A. Sinkai pristatė ne tik gražius nuotraukose užfiksuotus Viešvilės apylinkių vaizdus, bet ir viešviliečių portretus. Susirinkusieji pamatė nuotaikingą filmuką „Laiškas tėčiui“ – mintis jį sukurti gimė, kai viena vaikų globos namų auklėtoja paprašė nufilmuoti savo auklėtinio laišką tėvui, taip pat Rasos nufilmuoto vieno viešviliečio jubiliejaus linksmas akimirkas.
Kad filmuota medžiaga taptų filmu, reikia labai daug laiko, daug bemiegių naktų – būtent naktimis, kai niekas netrukdo, sutuoktiniai montuoja filmus. Toli gražu ne viskas, ką Sinkai yra prifilmavę, jau tapę filmais. Prieš daugiau nei dešimtmetį kartu su bendruomenės pirmininku Algimantu Liaudaičiu susuktas filmas vokiečių kalba apie Viešvilę – jau istorinės vertės dokumentika, nes daug kas miestelyje jau pasikeitę, kai ko visai nebėra. Sukurta filmukų apie girininką Vydą Rutką, apie pagrindinės mokyklos popamokinės veiklos būrelius.
Save kukliai kaimo fotografu vadinantis Audrius žino, kad ir dokumentines nuotraukas darant neužtenka tik nuspausti mygtuką – fotografas turi būti ir režisierius, ir stilistas, dar ir psichologas, sugebantis sukurti tokią aplinką, kad žmonės priešais kamerą nebūtų susikaustę. Audrius, kaip ir kiti fotografai, žino, jog geriausi portretai išeina tada, kai žmogus nė nejaučia, kad į jį atsuktas objektyvas. Ir, kaip ir dauguma fotografų, teigia, kad geriausi kadrai tie, kurių nesustabdai, nes neturėjai fotoaparato. Paradoksas, tačiau Viešvilės kroniką fiksuojantys Sinkai aptarinėjant renginį neretai pasijunta taip, tarsi jame nė nebuvę – pro objektyvą viskas matyti kitaip.
Fotografui būtinai reikalingas sugebėjimas pamatyti kitaip. A. Sinkus džiaugiasi, kad ir jo vadovaujamo būrelio nariams tai sekasi – pernai jie dalyvavo konkurse „Aš ir mano aplinka“, fotografavo vieni kitus. Ir komisija, ir interneto vartotojai Viešvilės vaikų globos namų jauniesiems fotomėgėjams skyrė pagrindinę premiją.
Fotografuoti mėgsta ir Sinkų dukra dešimtokė Viktorija – išmoko pati, pro petį žiūrėdama, ką veikia tėvai. Bet ji labiau mėgsta šokti, ir vakaronėje, kur buvo pristatyti jos tėvų darbai, kartu su draugėmis šoko savo sukurtą šokį. Septintokui Tomui paimti fotoaparatą dar nekilo noras. Bet vaikų norai keičiasi taip pat greitai, kaip šiuolaikinė fototechnika ir kaip vaizdai, kuriuos ji fiksuoja.
Kai po daugybės metų Rasos ir Audriaus foto ir vaizdo archyvą vartys mūsų ainiai, tikėkimės, džiaugsis – kaip gražiai ir įdomiai mes gyvenome.
Danutė Karopčikienė
