Problemas tirpdo žinojimas (3)

Balandžio 1 d. viešoji įstaiga „Jurbarko socialinės paslaugos“ pakvietė į konferenciją „Socialiai atsakinga visuomenė: pokyčiai, tęstinumas, galimybės“. Tai pirmoji konferencija, skirta plačiajai visuomenei, o ne specialistams. Pasak VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ direktorės Audronės Balčiūnienės, tokius renginius planuojama organizuoti bent kartą per metus.

Visuomenės atsakomybė

Socialinėje srityje dirba daug valstybinių įstaigų ir nevyriausybinių organizacijų (NVO). Dažnai kyla nesusipratimų, kai žmogus, kuriam reikalinga pagalba, nežino, kur ir kada kreiptis, ko galėtų prašyti ir ką – gauti.

Valstybė skiria lėšų socialinėms paslaugoms teikti, programų įgyvendinimu rūpinasi daug organizacijų, tačiau ne mažesnę svarbą turi ir visuomenės požiūris į problemas, dalyvavimas jas sprendžiant, galų gale – paties suinteresuoto tas paslaugas gauti asmens pastangos.

„Kiek atsakingi politikai už žmogaus padėtį socialinėje srityje, o kiek atsakinga visuomenė ir pats asmuo?“, – pristatydama konferencijos temą rasti atsakymą kvietė A. Balčiūnienė.

„Dažnai girdime apie socialiai atsakingą verslą, o informacijos, kas yra socialiai atsakinga visuomenė, mažai“, – sveikindamas konferencijos dalyvius sakė Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius.

Pasak mero, dažnai sakoma, kad niekas nieko nedaro, teigiama, kad žmonėms niekas nepadės. Iš tiesų socialinei sričiai skiriama labai daug lėšų. NVO indėlis – taip pat labai didelis. Žmonės jomis pasitiki labiau negu valdiškomis įstaigomis, o pasidalijus atsakomybe ir veikiant drauge pasiekiama geresnių rezultatų.

Informacijos niekada nebus per daug, tad pasiklausyti pranešimų susirinko ne tik socialiniai darbuotojai. Atvyko keletas seniūnų, visuomeninių organizacijų atstovų, žmonių, kuriems ši tema pasirodė svarbi.

„Tikėjausi daugiau žmonių, tačiau esame patenkinti. Tikimės, kad pasklidus informacijai kitose konferencijose sulauksime daugiau besidominčių socialine pagalba“, – po renginio sakė A. Balčiūnienė.

Stebėti aplinką

Vieni konferencijos pranešimai buvo aktualesni, kiti, atrodytų, labiau nutolę nuo Jurbarko krašto, bet paklausyti, kas vyksta šalia mūsų irgi naudinga.

Lietuvos „Carito“ organizacijos koordinatorė socialiniam darbui Justina Stakaitytė pasakojo apie pagalbą prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms. Prekyba žmonėmis – tai ir seksualinis išnaudojimas, prievartinis darbas, organų pašalinimas, o dabar dar plinta ir naujos jos rūšys – išnaudojimas vagystėms ir kitai nusikalstamai veikai bei fiktyvios santuokos.

Į šią veiklą įtraukiama įvairiausiais būdais: per pažįstamus ar giminaičius, dedami skelbimai spaudoje ir internete, dirba profesionalūs verbuotojai, kurie būsimas aukas priverčia pasijusti skolingomis arba net užmezga romantiškus santykius.

Aukomis dažniausiai tampa mažiau išsilavinę, skurdžiau gyvenantys, nesutariantys su artimaisiais žmonės, vaikai iš globos namų, turintys skolų ar psichinę negalią asmenys, tačiau pasitaiko ir inteligentiškų, gerą išsilavinimą turinčių asmenų, kurie susivilioja karjeros ar uždarbio galimybėmis.

Aplinkiniai galėtų pastebėti, jei pažeidžiami asmenys pradeda pasakoti apie siūlomus darbus užsienyje, jei jiems kažkas padeda susirinkti kelionei reikalingus dokumentus arba paima asmens dokumentus – tai signalai, kad galimai veikia žmonių pardavėjai.

„Carito“ darbuotojai dirba su nukentėjusiais asmenimis nuo pat jų grįžimo į Lietuvą iki integracijos į visuomenę ir toliau bendrauja, nes kartais nusikaltėliai grįžta ieškoti savo aukos. „Carito“ darbuotojas dirba ir Tauragėje.

Gali įgyti profesiją

VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ partnerio VšĮ „Vilties žiedas“ socialinė darbuotoja Jūratė Kubilienė papasakojo apie Kaune veikiančią profesinės reabilitacijos programą. Tokių centrų Lietuvoje yra apie 10. Neįgalūs asmenys, negalintys dirbti ankstesnio darbo ir norintys įgyti naują specialybę, darbo biržos siuntimu gali tą padaryti šiame profesinės reabilitacijos centre.

Centras vykdo per 30 mokymo programų, besimokantieji apgyvendinami, jiems apmokamos kassavaitinės kelionės išlaidos, mokama 200 eurų stipendija, po mokslų padedama susirasti darbą.

„Informacijos nepakanka. Neįgalumo nustatymo tarnyba ir darbo birža neinformuoja žmonių apie galimybę įgyti profesiją“, – teigė J. Kubilienė.

Norinčių mokytis atsirastų, tačiau ši galimybė suteikiama tik antrą ir sunkesnę neįgalumo grupę turintiems asmenims. Pasitaiko, kad baigęs mokymus asmuo negauna darbo ir gali prarasti pašalpas, jam sumažinamas neįgalumo laipsnis. Šias problemas VšĮ darbuotojai padeda spręsti, jei reikia – net teismo keliu.

Jurbarkiečiams galėtų būti aktuali ir trumpalaikės socialinės globos paslauga, kitaip vadinama „atokvėpio“, teikiama šioje organizacijoje. Artimieji neįgalų asmenį centro darbuotojų priežiūroje gali palikti nuo 12 val. per parą iki 5 parų per savaitę. Šią paslaugą galima gauti kreipiantis į socialinių paslaugų skyrių arba sumokant patiems.

Socialinė darbuotoja pristatė ir Plokščiuose veikiančius savarankiško gyvenimo namus, kuriuose jau įsikūrė ir vienas jurbarkietis.

Vienija ir padeda

Jurbarko neįgaliųjų draugijos veiklą pristatė draugijos pirmininkė Vida Pieniutienė. Draugija vienija 523 narius, iš kurių 228 gyvena mieste. Darbingų žmonių yra beveik 200, 170 asmenų – netekę 75-45 proc. darbingumo. Net 415 organizacijos narių pensinio amžiaus.

Neįgaliųjų draugija įsikūrusi puikiose patalpose Dariaus ir Girėno g. 120A, turi ir sporto, ir susitikimų salę.

„Stengiamės įtraukti neįgaliuosius į įvairias veiklas: organizuojame mankštas, paskaitas, užsiimame rankdarbiais, mokomės, keliaujame, muzikuojame“, – veiklas vardijo V. Pieniutienė. Draugija teikia ir asmeninio asistento paslaugas.

Neįgaliesiems reikia įvairių paslaugų. Viena iš jų – aprūpinimas techninėmis priemonėmis. Dėl jų galima kreiptis į socialinių paslaugų centus, skyrius ar tiesiai į priemones gaminančias įmones, tačiau aprūpinama bus per Techninės pagalbos neįgaliesiem centro prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tauragės skyrių.

Pasak šio skyriaus vedėjos Linos Baziliauskienės, techninių priemonių nuolat trūksta: „Jei žinote asmenų, kurie turi tokių priemonių, bet jomis nesinaudoja, paraginkite jas grąžinti.“

Daugiausia priemonių reikia turintiems judėjimo negalią. Šios priemonės skiriamos pagal asmens ligą, pasirašoma panaudos sutartis, ir jas reikia grąžinti. Už kai kurias priemones tenka primokėti. Regos ir klausos priemonių grąžinti nereikia, išskyrus Brailio mašinėles.

Specialistė priminė, kad aktyvaus tipo neįgaliojo vežimėliui gauti nepakanka šeimos gydytojo pažymos, reikalinga reabilitologo išvada, o kreipiantis dėl elektrinio vežimėlio vaikui iki 14 metų – psichologinės pedagoginės tarnybos pažyma.

Dažnai klaidų padaro ir gydytojai, išrašydami lovą, specialų čiužinį ar lovos stalelį. Šioms priemonėms gauti turi būti nustatytas nuolatinės slaugos poreikis.

Po pranešimo apie technines priemones kalba pakrypo į dvasinę sritį. Iš priklausomybių reabilitacijos centro – Gailestingumo namų Pauliuose, įkurtų vienuolių kapucinų, atvykęs Martynas Čyžas paragino visus pasitikėti Dievu ir savimi.

„Čia yra gijimo terpė žmonėms, kuriems labai skauda“, – sakė Martynas, pats gyvenime patyręs daug nuopuolių ir dabar padedantis kitiems.

Centre atsiranda vietos visiems norintiesiems, tik nedaugelis čia pasilieka – pamatyti savo skausmą blaiviomis akimis yra be galo sunku. Bendruomenė turi savo ūkį, kuriame dirba, daug meldžiasi, kalbasi, tačiau svarbiausia – buvimas šalia, žmogaus pajutimas.

„Dievo pasaulyje vietos visada atsiras“, – sakė M. Čyžas, tačiau neslėpė, kad žmogui galima padėti tik tada, kai jis pats to nori. Ne vienas, nepriėmęs namų taisyklių, negalėdamas perlipti per savo įpročius, grįžo į gatvę, ten ir mirė.

Naujos paslaugos

Naujas paslaugas pristatė viešoji įstaiga „Jurbarko socialinės paslaugos“.

Šios įstaigos darbuotojos – Monika Kornikienė ir Raisa Batūrina dar praėjusių metų pabaigoje baigė specialius mokymus, buvo atestuotos ir dabar teikia globėjų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo paslaugas. Mokymai trunka tris mėnesius, įvyksta 10 grupinių užsiėmimų įvairiomis temomis. Šiuo metu centro darbuotojos dirba su keturiomis šeimomis.

Socialinė darbuotoja M. Kornikienė paneigė populiariausius mitus, kad egzistuoja blogi genai, globoti gali tik turtingi žmonės ir sunku įveikti biurokratines kliūtis.

„Globa – didžiausia dovana“, – teigė specialistė.

Viešoji įstaiga ruošiasi nuo kitų metų įgyvendinti naują programą „Integrali pagalba namuose“, kurią nuo 2013 metų vykdė 21 pilotinė savivaldybė apie tai savo patirtimi pasidalijo Šakių socialinių paslaugų centro direktorė Vilma Bielskienė.

VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ pateikė projektinį pasiūlymą ir dabar laukia sprendimo iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Jei projektas bus priimtas, spalio mėnesį bus teikiamos paraiškos, o 2017 m. sausį prasidėtų jo įgyvendinimas.

Jurbarkiečiai prašo apie 243 tūkst. eurų, už kuriuos būtų nupirkti 2 automobiliai, smulkios įrangos, slaugos priemonių. Planuojama per trejus projekto metus aptarnauti 30 asmenų. Bus formuojamos trys komandos, kuriose dirbs slaugytojas, pagal poreikį – kineziterapeutas, ergoterapeutas ar masažuotojas, bus įsteigta 13,2 slaugytojo ir socialinio darbuotojo etato.

„Dabar mes teikiame dienos socialinę globą. Šio projekto skirtumas nuo dabar vykstančio darbo tas, kad prisijungia slaugytojas ir jo padėjėjai. Šie specialistai rūpinsis asmens sveikata, profilaktika, priežiūra, o socialinis darbuotojas daugiau dėmesio skirs žmogaus aplinkai, maisto gaminimui, aprūpinimui“, – sakė įstaigos vadovė.

Į integralios pagalbos namuose paslaugą gali pretenduoti specialios priežiūros poreikį turintys asmenys, net ir tie, kurie gauna globos paslaugą. A. Balčiūnienė tikisi, kad šioje programoje dalyvaus bent keletas vaikų.

„Jurbarko socialinių paslaugų“ socialiniai darbuotojai gali įgyti ir slaugytojo padėjėjo kvalifikaciją bei dalyvauti projekte. Trūkstamus darbuotojus atsiųs darbo birža.

Specialistai asmenis lankys pagal iš anksto sudarytus grafikus – vienam paslaugos gal reikės ryte, kitam – vakare, bei atliks jo pageidaujamus darbus.

VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ teikia gausybę paslaugų – nuo neįgalių ir senyvo amžiaus žmonių apgyvendinimo ir lankymo namuose iki dienos užimtumo neįgaliesiems, higienos paslaugų ir krizių įveikimo pagalbos. Kad šios paslaugos pasiektų jų laukiančius, reikalingas visuomenės atidumas ir geranoriškumas bei paties asmens iniciatyva ir pastangos. Tada socialinė aplinka taps draugiškesnė kiekvienam, susidūrusiam su liga, senatve ar priklausomybėmis.

Jūratė Stanaitienė