Vasario 23 d. Jurbarko r. viešojoje bibliotekoje pristatyta praėjusių metų pabaigoje išleista kraštiečio rašytojo Vytauto Kutkevičiaus apsakymų knyga „Kirtis su paplėšais“. Tai – jau dvidešimt pirmoji vieno vaisingiausių Jurbarko krašto kūrėjų išleista knyga.
Iš tėviškės apylinkių
100 egzempliorių Karvazų – rašytojo vaikystės apylinkių – apsakymų knygų išspausdinti Kaišiadorių spaustuvėje. Dauguma jų jau iškeliavo į rašytojo giminių, draugų, pažįstamų knygų lentynas, apsakymų rinkinį galės perskaityti ir Jurbarko bei Naisių bibliotekų lankytojai.
Nors V. Kutkevičiaus gimtinė – Joniškio rajone, paribyje su Latvija, Jurbarke jis – nuo 1966 m., todėl pelnytai jo kūryba priskiriama šiam kraštui. Tėviškės apylinkės liko jo kūriniuose. Nors ne visada gali supaisyti, koks kraštas iš tikro ten aprašomas. Rašytojo stilius – maišyti vietovardžius, kilnoti vietoves ar net ežerus ten, kur neša kūrėjo fantazija, herojus apgyvendinti visai kituose kraštuose nei jų prototipai. „Ne vienas jurbarkietis galėtų rasti save mano kūriniuose, tik apylinkių nepažintų“, – juokiasi V. Kutkevičius.
Herojai nepažintų ir savo vardų: kitas V. Kutkevičiaus kūrinių bruožas – veikėjams suteikti neįprastus, pavardžių žodynuose rastus lietuviškus vardus. Ir naujausioje knygoje skaitytojai susipažins su Severijonu Aleša, Emiliu Ikamu, Rapolu Žvirgždžiu, Ramojum Guoda, Alpune Vaišniene ir kitais. „Kurdamas naudojuosi literatūra“, – rašytojas mosteli link lentynų, kuriose – ne tik įvairiausios enciklopedijos, bet ir žodynai. Parankinis – Aleksandro Vanago „Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas“.
85-mečio link žengiantis, per pusšimtį metų Jurbarko krašte praleidęs rašytojas tikina, kad daug visko žino ir gali surašyti, nes yra jau labai senas, daug visko perskaitė, sužinojo ir turi patirties. Daugiausia istorinių romanų parašiusio jurbarkiečio kūriniuose sugula ne tik šių dienų aktualijos, turgaus prekeivių pašnekesiai, bet ir vaikystėje iš senelės, baudžiauninkų, traukiančių į darbą ir užsukančių anglių pypkėms prisidegti, vadintos „Pana, atnešk ugnį“, girdėtos istorijos apie baudžiavą, kaimo girtuoklėlio kukavimas, tėvų – smulkiųjų ūkininkų giminėje išgirstos istorijos.
Vaikystėje bandė Vytautas rašyti ir poeziją, tačiau ji jam nepakluso – Lietuvos pakraštyje užaugęs nemokėjo gerai kirčiuoti, todėl buvo sunku pagauti rimą. Kūrėjas pasirinko prozą – kuria noveles, apsakymus, romanus, drauge su kitais autoriais parengė apybraižų, pasakojimų. „Proza – tai gyvenimas“, – tikina rašytojas.
Pilna kraitė
Lituanistikos mokslus baigęs V. Kutkevičius porą metų lietuvių kalbos mokė lenkus, po to pasinėrė į kūrybą, ją spausdino periodiniuose leidiniuose, almanachuose. Jau atvykęs į Jurbarką su tuomečiu laikraščio „Šviesa“ redaktoriumi Juozu Jermalavičiumi parengė istorinę apybraižą „Legendos tiesa“ apie Adolfą Juškevičių.
Vėliau sekė kitos knygos: 1981 m. išleista knyga apie Jurbarką, 1982 m. pasirodęs nuotykių romanas „Karatų skaičiuotojai“ įvairiomis formomis išleistas net šešis kartus, itin daug tyrinėjimo ir medžiagos rinkimo pareikalavo „Sermėgai Apaštalai“ – Martyno Mažvydo poringės.
„Mylimiausios knygos nėra. Visas jas myli, bet parašęs atrandi ir ką galėjai padaryti geriau. Visos knygos turi savo likimus“, – įsitikinęs rašytojas.
Štai apybraižos apie mecenatą Amerikos lietuvį Juozą Balčiūną „Didysis Amerikos lietuvis“ bendraautorius – Prezidentas Valdas Adamkus, o istorinė knyga „Pelkių šmėklos“ turėjo pasirodyti knygų serijoje, pasirašytoje Skomanto slapyvardžiu, tačiau leidybai užstrigus ji išleista tikrąja autoriaus pavarde.
Apysaka jaunimui „Pelkės taku“ turėjo vadintis „Kūlgrinda“, tačiau spaustuvė ką tik buvo išspausdinusi įžymiąją Petro Dirgėlos „Kūlgrindą“, todėl reikėjo pakeisti knygos pavadinimą.
Dešimtmečių darbas
Savo istoriją turi ir naujosios knygos pavadinimas „Kirtis su paplėšais“. „Sudėjau visus apsakymus, ir nė vienas pavadinimas nepasirodė tinkamas knygai. Todėl pakeičiau vieno apsakymo pavadinimą, kad galėčiau taip pavadinti knygą“, – sako V. Kutkevičius.
Knygoje sudėta 12 apsakymų, parašytų bene per tris dešimtmečius. Prie šių apsakymų autorius vis grįždavo, tobulindavo, keisdavo stilių, perrašydavo. „Aš visada taip rašau. Nemoku rašyti be juodraščių. Daug ką taisau, perrašau. Pradinis variantas nuo galutinio skiriasi kaip diena nuo nakties“, – sako autorius.
Visų apsakymų veiksmas vyksta panašioje aplinkoje – Karvazų apylinkėse, tačiau čia gyvena ir savo istorijas kuria skirtingi herojai – ūkininkas, pedagogas, miškininkas ir kitų profesijų atstovai. Kaip ir daugumoje V. Kutkevičiaus knygų, šioje verda gyvenimas – yra ir numirėlis, ir vestuvės, ir krikštynos. „Gyvenimas nėra nei vien geras, nei vien blogas. Jis – margas. Ir mano kūriniuose yra visko – humoro, tragedijos, lavonų“, – šypsosi autorius.
Apsakymų herojai – taip pat margi, kaip pats gyvenimas. Štai Gegutis – herojus iš autoriaus vaikystės kaimo, grįžtantis po išgertuvių namo ir dailiai kukuojantis, tačiau jo istorija – jau visai apie kitą žmogų ir jo likimą. Latviškoji žiniuonė Zilakalna Marta tapo lietuviška liaudies medicinos žinove apsakyme „Gydovė“. Be abejo, prototipus turi ir skardžiabalsis giedotojas Telesforas Baktys apsakyme „Giedotojas“ ir picerijos savininko žmona Arūnė, ir kiti herojai.
Herojai, pasak autoriaus, yra patys svarbiausi, nes aplink juos kuriamas siužetas. „Jie kuria siužetą. Niekad nežinai, ką jie dar iškrės, viską suvelia, sukelia konfliktus, kuriuos tenka narplioti man“, – sako rašytojas. Taip narpliojant konfliktus ir istorijas gimsta naujos knygos.
Darbo diena
V. Kutkevičius patikina, kad ir parašius stirtą knygų būti rašytoju – vis dar sunku. „Tai – ne darbas fabrike, atliekant vieną ir tą pačią procedūrą. Pasidedi baltą lapą ir suki galvą. Tačiau, kai įsijauti, norisi padaryti kuo geriau“, – kūrybinėmis kančiomis dalijasi autorius.
Rašytojas turi griežtą grafiką – keliasi prieš šeštą ryte ir sėda dirbti. Vėliau pailsi, eina pogulio, pietauja, ir dirba dar po pora valandų popiet ir vakare. Kai oras geras, tarp rašymų išeina pasivaikščioti.
Rašo V. Kutkevičius ant baltų lapų tušinuku. Kompiuteriu tekstą surenka tik atiduodamas į spaustuvę. „Vienas tušinukas – 40 lapų“, – juokiasi rašytojas. Tikina perkąs pigiausius, mėgsta rašyti mėlynu ir juodu tušinuku.
Kad vyras – tikras darbštuolis, patikino ir jo žmona Danguolė. Buvusi vokiečių kalbos mokytoja skaito vyro kūrybos korektūrą. „Kai gaunam pirmą pavyzdį iš spaustuvės, abu skaitom. Mano akis pripratusi jau prie to kas parašyta, tai žmona lengviau klaidas pastebi. Bet vis tiek kažkiek lieka“, – sako rašytojas.
Ką tik knygą pristatęs V. Kutkevičius jau ruošia naują. Vis atsiranda, ką pasakyti, naujų temų, o ir skaitytojų ratas yra. Kiekviena nauja knyga rašytojui lai tampa kirčiu su paplėšais – dideliu ir puikiu darbu, kaip šį posakį aiškina terminų žodynas.
Jūratė Stanaitienė