Nors sveikatos tema Lietuvoje tampa vis atviresnė, kai kurie dalykai vis dar lieka už durų – tiesiogine prasme. Viena jų – išangės ir tiesiosios žarnos sveikata. Vizitas pas proktologą daugeliui pacientų vis dar asocijuojasi su nemaloniu, gėdingu ar net „nepadoriu“ reikalu. Dėl šios baimės tūkstančiai žmonių delsia kreiptis į specialistą, kol galiausiai į kabinetą ateina tik tada, kai liga pažengusi.
Gydytoja chirurgė-proktologė Asta Pukinskienė, dirbanti Vilniaus „InnMed“ klinikoje, patvirtina: „Pas mus dažnai ateina pacientai, kurie metų metus ignoravo simptomus – kraujavimą, skausmą, mazgus, diskomfortą. Kai jų paklausi, kodėl tiek ilgai delsė – atsakymas visada panašus: gėda, bijojau, maniau, kad praeis. Tačiau daugelį problemų galime išspręsti paprastai – jei tik žmonės ateina laiku.“
Kas slypi už baimės eiti pas proktologą?
Psichologai teigia, kad proktologinių problemų tabu šaknys slypi kultūroje ir auklėjime. Apatinė kūno dalis – intymiausia zona apie kurią dažnai mokoma kalbėti nutylint, o kartais – išvis ignoruojant. Natūralu, kad ir simptomai, pasireiškiantys išangės srityje, tampa gėdos objektu.
Dažniausi barjerai, dėl kurių pacientai vengia proktologo:
- Gėdos jausmas („nepatogu rodyti tą vietą“).
- Baimė būti pasmerktam („jei pasirodys, kad pats kaltas“).
- Nepagrįstos baimės dėl tyrimų (skausmingumo, invazyvumo).
- Įsitikinimas, kad proktologas – tik labai seniems žmonėms.
- Stereotipai apie pačią specialybę, kartais net turintys homofobiškų atspalvių.
Pasak gydytojos A. Pukinskienės, ypač dažnai šiuos mitus ir baimes atsineša vidutinio ir vyresnio amžiaus vyrai. „Jie įpratę kentėti, ignoruoti kūno siunčiamus signalus ir tik motyvuoti artimųjų arba kai jau nebegali – prisiverčia ateiti.“
Asta Pukinskienė yra chirurgė, proktologė InnMed klinikoje
Statistika – daug serga, bet nedrįsta
Remiantis Valstybinės ligonių kasos (VLK) duomenimis, per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje:
- Proktologinių konsultacijų skaičius išaugo 38 %, tačiau dauguma pacientų kreipiasi tik pažengusiose ligos stadijose.
- Hemorojaus diagnozė – viena dažniausių proktologinių problemų, tačiau apie 60 % pacientų ją ignoruoja ilgiau nei 6 mėnesius nuo simptomų pradžios.
- Daugiau nei 70 % storosios žarnos vėžio atvejų Lietuvoje nustatomi III–IV stadijoje – tai rodo uždelstą diagnostiką.
- Tik 30 % vyresnių nei 50 metų asmenų yra kada nors atlikę profilaktinę kolonoskopiją – viena iš efektyviausių ankstyvosios onkologijos prevencijos priemonių.
Tokia statistika rodo ne tik medicininę, bet ir kultūrinę visuomenės problemą – baimę atverti temas, kurios susijusios su mūsų „nematoma“ puse.
Kaip iš tiesų atrodo vizitas pas proktologą?
Pirmas žingsnis – visada sunkiausias. Tačiau, kaip pabrėžia gydytoja Asta Pukinskienė, pats vizitas dažnai būna kur kas paprastesnis ir lengvesnis, nei pacientai įsivaizduoja.
„Žmogus ateina į kabinetą įsitempęs, susigūžęs, dažnai pats sau neleidžia atsipalaiduoti. Bet kai mes pasikalbam, kai paaiškinu, ką ir kodėl darysiu – tas barjeras krenta. Apžiūra dažnai trunka vos kelias minutes, nėra skausminga, o žmogus išeina su atsakymu, ką daryti toliau. Ir tada pats pasako:’Kam tiek laiko kentėjau?“ – pasakoja gydytoja.
Vizito metu dažniausiai atliekami:
- pokalbis apie simptomus ir gyvenimo būdą,
- vizualinė išorinių audinių apžiūra,
- rektalinis tyrimas (jei reikalingas),
- ultragarso ar anoskopijos rekomendacija – tik pagal poreikį.
Ką žmonės slepia?
Gydytoja Pukinskienė sako, kad dažniausiai slepiami simptomai – kraujavimas iš išangės, niežėjimas, diskomfortas sėdint, gleivės tuštinantis, skausmas, iššokę ar iškritę mazgai. Šie simptomai gali rodyti ne tik hemorojų, bet ir įtrūkimus, polipus, uždegimą ar net onkologinius pakitimus.
„Yra pacientų, kurie metus mato kraują ant tualetinio popieriaus, bet nekreipia dėmesio. Jie galvoja – čia tik hemorojus. Bet tik specialistas gali pasakyti, ar tai tikrai hemorojus. Kartais tokie simptomai rodo kur kas rimtesnę problemą – vėžį,“ – įspėja gydytoja.
Tuo tarpu laiku pastebėtos problemos dažnai gali būti gydomos konservatyviai – vaistais, gyvenimo būdo korekcijomis ar paprastomis procedūromis.
Kaip keisti požiūrį?
Gydytojos nuomone, situacija po truputį keičiasi. Vis daugiau žmonių ieško informacijos, nebesigėdija kalbėti, nori prevenciškai tikrintis. Vis dažniau į kliniką atvyksta jauni žmonės, ir moterys, ir vyrai, kurie pasakė sau: „užtenka ignoruoti“.
„Džiugu, kai 30 metų vyras ateina tiesiog norėdamas pasitikrinti – be skundų, bet žinodamas, kad reikia. Arba kai moteris po gimdymo atvyksta su klausimu, kaip prižiūrėti išangės sritį, jei po gimdymo pasikeitė pojūčiai. Tai rodo, kad sveikatos raštingumas auga,“ – sako gydytoja.
Svarbu ne tik gydytojų, bet ir visuomenės žinutė: tai normalu – rūpintis savo kūnu. Ir visi jo aspektai yra svarbūs.
„Aš visada sakau: gėda nėra diagnozė, bet ji gali būti priežastis, kodėl liga diagnozuojama per vėlai. Mano darbas – ne tik gydyti, bet ir kurti saugią aplinką, kur žmogus galėtų pasakyti: taip, man nepatogu, bet aš noriu padėti sau. Tai yra drąsa, o ne silpnumas,“ – pabrėžia gydytoja Asta Pukinskienė.
