Dešimtis gražiausių briedžių ir elnių ragų savo kolekcijoje sukaupęs 84-erių girdžiškis Vytautas Mačiulis nesiliauja stebinti aplinkinius. Vyras beveik keturis dešimtmečius klajoja po miškus ieškodamas eiklių žvėrių karūnų, kuriomis puošia namus. Smalsuoliams jis mielai aprodo gamtos dovanas, tačiau jų niekada neparduoda – tik pasiūlo pamokyti ieškoti, nes, pasak Vytauto, ragus kiekvienas turi surasti pats, kitaip jie bus tik kaulas be istorijos.
V. Mačiulis puikiai prisimena pirmąjį rastą ragą. Tuomet vairavo miškavežį ir dažnai vežiodavo medieną. Miškuose daug laiko praleisdavęs girdžiškis pirmą kartą ragą rado visiškai atsitiktinai – beveik ant jo užlipo. Nuo žemės pakėlęs radinį V. Mačiulis net neįtarė, kad prietaras, jog bent kartą į rankas rastą ragą paėmęs žmogus suserga nepagydoma ragų ieškojimo liga, jam taps lemtingu.
„Po to radinio širdyje ėmė kažkas kirbėti. Pabandžiau vieną kartą paieškoti, antrą, ir nebegalėjau sustoti. Kai nebedirbau miškavežio vairuotoju, mane paskyrė dujininku. Keturiasdešimt metų kasdien vežiojau dujas. Tas darbas man labai patiko, nes ryte išvežiodavau dujų balionus, o paskui galėdavau sėsti ant motociklo ir važiuoti į miškus ieškoti ragų“, – prisiminė pašnekovas.
V. Mačiulis išmaišė ne tik Girdžių apylinkes, bet ir viso rajono miškus. Daugiausia radiniais jį džiugino rajono vakariniai ir šiauriniai miškai. Gamtos mylėtojas nuolat lankėsi buvusiame carinės Rusijos ir kaizerinės Vokietijos pasienyje, Smalininkų, Vertimų, Eržvilko pusėje. Šiose vietose buvo puikios sąlygos laikytis dideliems miško žvėrims.
Stebi ženklus
Paklaustas, ką reikia žinoti, kad rastum ragų, V. Mačiulis juokiasi, jog paslapčių daug, bet pirmiausia reikia sugebėti atskirti patinų ir patelių išmatas. Sekti patelių pėdsakais neverta, nes jos ragų neturi.
„Reikia žinoti laiką, kada patinai meta ragus, suprasti, kuriose vietose apsistoja elniai, kuriose briedžiai. Kai buvau jaunas labai daug vaikščiojau, stebėjau, kur ragais nutrinta medžių žievė, kur aplaužyti jaunuolynai, nuėsta žolė. Svarbu ne tik žinios, bet ir kantrybė bei gera fizinė forma“, – pasakojo vyras.
Būtent kantrybės ir jėgų dažniausiai pritrūksta ragais susidomėjusiems smalsuoliams. V. Mačiulį tiek svetimi žmonės, tiek giminaičiai ne kartą kalbino parduoti ragus, tačiau jis visada atsisakydavo. Vytautas įsitikinęs, kad jei jau nori, ragus kiekvienas turi surasti pats, o suradimo istorija suteikia ragams vertę.
Todėl ieškančius ragų V. Mačiulis mielai apdalija patarimais, papasakoja, kur dažniausiai pats jų rasdavo, ir palinki sėkmės. Vienintelis būdas iš Vytauto gauti ragus – jei jis nuspręs juos dovanoti.
V. Mačiulis puikiai prisimena istoriją, kai sovietmečiu ieškoti ragų pas jį atvažiavo giminaičiai. Vyrai buvo kur kas prastesnės fizinės formos, nei jis pats, todėl miške greit pavargo.
„Radome tuomet porą ragų. Vieni buvo normalūs, kiti – vadinami adatomis – pirmamečiai ragai. Vyrai buvo nusivylę, todėl teko jiems padovanoti normalius ragus. Per gyvenimą ne vienas buvo susidomėjęs ragų rinkimu, bet paprastai po vieno pabandymo tokios mintys pradingdavo, matyt, būdavo per sunku“, – juokėsi V. Mačiulis.
Įsmuko pelkėje
Įspūdingus ragus vyras yra dovanojęs ir žmonai per jos gimtadienį. Tuomet ieškoti trofėjų į miškus tarp Girdžių ir Eržvilko jis nuvažiavo rytiniu autobusu. Anksčiau motociklu į miškus važinėjęs V. Mačiulis po keleto kartų, kai vagys ar vaikai, pasak jo, nuginklavo motociklą, keliaudavo viešuoju transportu.
Ryte atvykęs į jau apsnigtus miškus nelabai tikėjo, kad kelių centimetrų sniego paklotėje ras ragų, tačiau pasisekė – rado net dvejus. Vakarop į kelią išėjęs sušlapęs ir sušalęs nesulaukė nežinia kur dingusio autobuso ir namo gavo kulniuoti pėstute. Galiausiai jį pavėžėjo pakeleivingas automobilis, kurio vairuotojas, kaip ir dauguma kitų, nesėkmingai bandė įkalbėti parduoti radinį.
Tačiau ne visi V. Mačiulio nuotykiai baigdavosi paprastai ir linksmai. „Vieną ankstyvą pavasarį užklydau į pelkę. Per ją eiti nebuvo sunku, nesmigau gilyn, tik pagrindas liūliavo. Ėjau, kol priėjau properšą su kupstu viduryje. Galvojau, kad iš pradžių nušoksiu ant to kupsto, o paskui liuoktelsiu į kitą pusę. Tačiau prasmegau į liūną su visu kupstu. Gerai, kad spėjau įsitverti berželio. Kai išsikabarojau ir apdžiūvau, nupjoviau gal trijų metrų aukščio medelį ir pamatavau gylį – vos pasiekiau dugną. Jei ne tas berželis, būčiau ten paskendęs ir niekas nebūtų radęs“, – prisiminė V. Mačiulis.
Kolekcionuoja ir laikrodžius
Ragai – ne vienintelė girdžiškio aistra. V. Mačiulio namuose svečius stebina senų sieninių ir stalinių laikrodžių kolekcija, mušanti valandas įvairiais skambesiais.
„Štai šitas – tristygis, o šis – šešiastygis, jo skambesys ypatingas. Kai kuriuos man žmonės atidavė dykai, kitus teko nusipirkti. Buvo visokių – veikiančių, neveikiančių. Vienus teko nešti laikrodininkams, kitus sutaisiau pats“, – rodydamas sukauptus laikrodžius pasakojo V. Mačiulis.
Vertingiausią laikrodį jis laiko paslėpęs ir ištraukia tik ypatingomis progomis ar norėdamas parodyti svečiams. Tai stalinis laikrodis, kurio korpusas – akmeninis. Šis meno kūrinys kažkada priklausė klebonijai, tačiau galiausiai atsidūrė smėlio dėžėje, kurioje vaikai laikrodį išardė. Daikto vertę supratęs V. Mačiulis viską surinko, išvalė ir sutaisė.
„Nežinau, kiek metų šiam laikrodžiui. Spėčiau, kad jis pagamintas praėjusio amžiaus pradžioje, o gal ir seniau“, – svarstė vyras.
Ateidavo partizanai
Meilė gamtai ir istorijai neatsiranda iš niekur. V. Mačiulio šeima buvo patriotiškai nusiteikę ūkininkai, kuriems sovietų okupacija tapo tikra tragedija. Kai rusai nušovė V. Mačiulio tėvą, paaugliui teko imtis vyriškų darbų ūkyje.
Žinodami šeimos pažiūras į namus neretai užsukdavo aplinkiniuose miškuose laikęsi partizanai.
V. Mačiulis puikiai prisimena, kaip kartą šeima tik per plauką išsigelbėjo. Tuomet į namuose vykusią vakaronę po talkos ūkyje turėjo užsukti stribai. Kol šeimininkas nuo nelaukiamų svečių sode slėpė degtinės butelius, jį pašaukė pažįstamas balsas – už tvoros stovėjo partizanų būrelis.
„Paprašiau, kad jie pabūtų ramiai sode, kol stribai išeis. Šie ilgai neužtruko, bet jiems išėjus kažkas iš talkos dalyvių pamatė partizanus ir visi vakarotojai dėjo į kojas. Stribai į mūsų namus negrįžo, bet saugumas apie tai, kad mes prijaučiame partizanams, sužinojo“, – sakė V. Mačiulis.
Sovietai netrukus bandė vyrą paimti į kariuomenę. Pirmą kartą girdžiškis išsisuko išgėręs keletą stikliukų degtinės ir apsimetęs, kad miega po karinio komisariato laiptais. V. Mačiulis iki dabar prisimena, kaip jį suradęs karininkas rusiškai pavadino kiaule ir, matyt, nenorėdamas su girtu vargti, paliko miegoti.
Tačiau antrą kartą išsisukti nepavyko. „Mane su dar keliais vyrais į Kauną plukdė garlaiviu. Sustodavome kiekvienoje prieplaukoje, keleiviai įlipdavo ir išlipdavo. Matėme, kad prie garlaivio bortų budi civiliais rūbais vilkinti apsauga. Pasiūliau vienam likimo draugui nerti per bortą į Nemuną, išplaukti į krantą ir eiti pas partizanus. Gerai, kad jis mane sustabdė. Miškuose mūsiškių tada jau buvo nedaug belikę ir ten laukė garantuota mirtis. Armijoje buvo bent kažkokia galimybė išgyventi“, – prisiminė V. Mačiulis.
Kariuomenėje snaiperiu tapusį vyrą nuolat stebėjo saugumas. Sovietai ne tik prižiūrėjo girdžiškį, bet iš akių nepaleido ir jo giminių. Kaune vienuolyne gyvenusią tetą ištrėmė į lagerį už religijos skatinimą. Tremtimi buvo nubaustas ir mokytojavęs dėdė su žmona, o kitą dėdę, Panevėžio teisėją, rusai nukankino.
Pusketvirtų metų sovietinėje kariuomenėje praleidęs V. Mačiulis grįžęs į Girdžius vengė nemalonumų, tačiau kovoje už laisvę kritusių draugų ir pažįstamų nepamiršo.
Rado du bunkerius
Po greta Girdžių esantį Šapališkės mišką klaidžiojęs V. Mačiulis ieškodavo ne tik ragų, bet ir tyliai pasižvalgydavo partizanų bunkerių. Pirmiausia rado miške mažai užmaskuoto vietinių partizanų bunkerio likučius. Tačiau čia nebuvo tai, ką labiausiai V. Mačiulis troško surasti. Jis ieškojo Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vado generolo Jono Žemaičio bunkerio, kurį 1953 m. gegužės 30 d. surado sovietai, o jame buvusį J. Žemaitį suėmė. Kai režimas užgesino paskutinius kovos dėl Lietuvos laisvės žiburius, V. Mačiulis tarnavo sovietinėje armijoje Vakarų Sibire.
Surasti bunkerį pavyko tik 1992-aisiais. Daugmaž žinodamas bunkerio vietą 46-ajame miško kvartale, jis nesiliovė ieškoti, kol galiausiai avietyne aptiko keistą vamzdį. Įtaręs, kad radinys gali būti vertingas, į pagalbą V. Mačiulis pasikvietė Vytautą Lekutį. Jis taip pat domėjosi laisvės kovų istorija ir netruko suprasti, kad vamzdis viduryje miško yra partizanų bunkerio ventiliacijos likučiai. Kad vyrų radinys – J. Žemaičio bunkeris, patvirtino ir tuomet dar gyva buvusi partizanė Elena Palubeckaitė.
Vyrai apie radinį papasakojo Jurbarko politinių kalinių ir tremtinių sąjungai, kuri nutarė bunkerį atstatyti. 1995 m. rugpjūčio 6 d. darbai buvo baigti, o lapkričio 26-ąją, generolo J. Žemaičio sušaudymo dieną, atidengtas ir paminklas.
Šiandien 84-erių V. Mačiulis į miškus eina retai. Visą gyvenimą geležinės sveikatos nestokojusiam vyrui ilgiems pasivaikščiojimams pritrūksta jėgų. Tačiau girdžiškis su visais mielai dalijasi savo patirtimi ir tyliai svajoja, kad vieną dieną atsiras ištvermingas gamtos mylėtojas, kuriam jis galės perduoti visas ragų ieškojimo paslaptis.
Lukas Pileckas
Aš ragų neieškau,žmona aprūpina.