Kartą per metus iš visos šalies į Veliuoną suvažiuoja tautinių šokių kolektyvai, suskamba fanfaros, suošia Ramybės kalno ąžuolai ir liepos, nuaidi Nemuno slėniais lietuviška muzika ir dainos. Tarptautiniu renginiu šiemet tapęs dešimtasis tautinių šokių festivalis „Veliuonos kadrilis” ir per sunkmetį suspindo visu savo grožiu, o išsklaidyti geros jo dalyvių nuotaikos nesugebėjo net pliūptelėjęs vasariškas lietus.
Keturiasdešimt ketvirtąjį sezoną šiuo festivaliu užbaigusio tautinių šokių ansamblio „Veliuonietis” vadovė Ada Baublienė neslepia, kad rengti masinius šokėjų susibūrimus ant Veliuonos piliakalnių svajojo nuo tada, kai atvyko į šį nepaprastai gražų panemunės miestelį, tačiau impulsą organizuoti festivalį davė Jurbarkui daug nusipelniusi buvusi Kultūros skyriaus vedėja Liudvika Frejienė.
Pirmą kartą į Veliuoną A. Baublienė šokėjus pakvietė 1999-ųjų birželį. Tuomet „Veliuoniečio” vadovė liaudies šokių kolektyvų toli neieškojo – pasikvietė Jurbarko kultūros centro „Mituvą”, Tauragės kolektyvų, Eržvilko bandonininkus, Raudonės kaimo kapelą. Liaudiškas vakarėlis pavyko, todėl mostai kasmet platėjo, svečių daugėjo, su kiekvienu festivaliu plėtėsi „Veliuoniečio” draugų ratas.
„Kartą atvykę šokti į Veliuoną, visi kolektyvai norėdavo čia sugrįžti. Ir mes patys jaučiame, kad ant Ramybės piliakalnio – ypatinga aura, liaudies šokiai, muzika čia skamba kažkaip ypatingai”, – sakė „Veliuonos kadrilio” organizatorė.
Per tą dešimtmetį ant Ramybės piliakalnio žiūrovai pamatė visų Lietuvos regionų kultūros atstovus, gėrėjosi jų rūbais, šokiais, dainomis, papročiais. Šiemet pirmą kartą renginys tapo tarptautiniu, o A. Baublienė pajuto, kad kalnas sunkiai sutalpina visus norinčius suktis bendrame ratelyje, nes anaiptol nėra toks didelis, koks iki šiol daugeliui atrodo.
A. Baublienė džiaugėsi, kad sunkmetis nesutrukdė nei seniems bičiuliams atvykti į Veliuoną, nei pirmą kartą pakviestiems pamatyti, koks nuostabus yra mūsų kraštas. Iš penkiolikos į šventę pakviestų Lietuvos tautinių šokių kolektyvų į Veliuoną atvyko dvylika. Pirmą kartą „Veliuonos kadrilis” šiemet sulaukė svečių iš užsienio – atvyko Biersted miesto (Danija) senų žmonių šokių kolektyvas. Tiesa, dar buvo planuojama pasikviesti šokėjų iš Lenkijos ir Latvijos, tačiau sumenkusi Kultūros ministerijos parama regionų kultūrai privertė fesivalio rengėjus per sunkmetį sumažinti užmojus. Užtat danai ir pradžiugino, ir nustebino, ir savo jumoristiniais šokiais suteikė žiūrovams smagią pramogą.
Per dešimtmetį išugdytos „Veliuonos kadrilio” tradicijos šiemet vėl atsikleidė visu savo grožiu – dalyvių eisena iš centrinės miestelio aikštės ant Ramybės kalno, ją pasitinkančių fanfarų garsai, vaidilutės su vainikais ir fakelai, svečių vėliavų pristatymas renginiui suteikia džiugaus iškilmingumo, o nuoširdūs šeimininkų pasveikinimai akivaizdžiai rodo, kad kiekvienas atvykęs į Veliuoną čia yra laukiamas svečias.
Pradėti dešimtąjį „Veliuonos kadrilį” visus šokėjus A. Baublienė pakvietė masine šokių kompozicija „Pasodinom ąžuolą”. Ąžuolas – tvirtybės simbolis, šimtmečius augdamas jis perduoda tradicijas iš kartos į kartą, priverčia žmones susimąstyti, kokios stiprios ir gilios turi būti šaknys, kad išlaikytų tokį galiūną. Taip pat giliai ir mes esame į savo žemę suleidę šaknis, todėl smagiai lingavo kalnas kartu su šokėjų rateliais ir džiaugiai skambėjo oras nuo šimtų dainininkų balsų.
Kaip ir dera, pirmasis Ramybės piliakalnį tradiciniu „Kadriliu” pažadino „Veliuonietis”. Užkrėtęs visus per žiemą sukaupta jėga ir energija šokių estaftę ansamblis perdavė artimiausiems kaimynams – Tauragės tautinių šokių kolektyvui „Vėjava”. Smagią liaudiškų šokių siuitą įsuko „Gudobelė” iš Kaišiadorių, gražiai prisistatė trisdešimtmetį švenčiantis Panevėžio „Linas” ir tik penkeriais metais už jį vėliau susikūrusi „Sidabra”. Vilkpėdės bendruomenės centro šokėjai jau seniai tapo vienais geriausių „Veliuoniečio” bičiulių, o štai šiauliečiai iš Ginkūnų į festivalį atvyko net ketvirtą kartą. Su Jonavos šokėjais į šventę atvažiavo pats rajono meras – ne po Veliuoną pasidairyti, su kolega susitikti, o šokti trypti, savo krašto kultūrą parodyti.
Tačiau labiausiai visi laukė danų pasirodymo. Žilagalvių senutėlių neišvargino ilga kelionė ir blogas oras – jie smagiai trepsėjo ant šlapios žolės ir sukosi ratelyje vienas kito pasilaikydami, o sušokdami šokį su „trečia koja” dar smagiai pasišaipė ir iš senatvės keliamų sunkumų.
Įkyriai krapnojęs lietus išbaidė nuo Ramybės piliakalnio vieną kitą žiūrovą, bet nesugadino festivalio svečiams nuotaikos – juk ąžuolą pasodinus reikia jį laistyti. Užbaigę pasirodymus susikibo šeimininkai su svečiais rankomis ir uždainavo Kęstučio Vasiliausko dainą „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos”, tuo patvirtindami, kad Lietuva per amžius buvo ir bus mums pati švenčiausia vieta. Kaip po tokios dainos išvažiuosi nesušokęs prie laužo dar vienos smagios polkos? Todėl neįveikė šokėjų nei lietus, nei nuovargis – uždainavus „Sadūnams” vėl sudrebėjo Ramybės piliakanis po šokėjų kojomis.
Surengti didžiulį, nors ir vieną dieną trunkantį festivalį, anot „Veliuoniečio” vadovės A. Baublienės, nėra lengva. „Ne vieno žmogaus pečiams tokia našta, todėl nepaprastai džiaugėmės, kad kartu su mumis rūpesčiais dalijosi Jurbarko kultūros centro, Veliuonos seniūnijos darbuotojai, kad mūsų ansambliečiams pavyko rasti daug kultūrai neabejingų ir nuoširdžiai padėti pasiruošusių žmonių”, – sakė tradicinio festivalio organizatorė.
„Veliuoniečio” šokėjai nuoširdžiausią padėką išsakė festivalį parėmusiai Jurbarko rajono savivaldybei, verslininkams, įstaigoms ir organizacijoms.
„Ieškodami šiam festivaliui rėmėjų sutikome nepaprastai daug gerų žmonių. Be jų paramos šiandien kultūra vargu ar išgyventų – juk pasikvietęs svečią turi jį ir priimti, ir pavaišinti. Smagu, kad mūsų verslininkų gaminiai irgi tampa savotišku Jurbarko krašto simboliu. „Padubysio alumi” vaišinome prancūzus, vežėme jo šveicarams, Klausučiuose gaminamo alaus neišpeikė ir danai, todėl esame labai dėkingi visuomet mus remiančiam klausutiškiui Gintautui Kunčiūnui”, – tvirtino festivalio organizatoriai.
Veliuonoje gyvenantys Džonas ir Izabella Nilssonai taip pat yra vieni nuoširdžiausių „Veliuoniečio” rėmėjų. Būtent jie pramynė danams kelius į Jurbarką – Biersted miestelio senų žmonių kolektyve šoka ir Džono brolis. Kelių dienų viešnagė Nemuno krašte šokėjams iš Danijos labai patiko, todėl išvažiuodami jie tikino būtinai čia sugrįšiantys. Kelionės į Daniją nekantriai laukia ir „Veliuoniečio” šokėjai – įgyvendinti svajonę pernai mūsų šokėjams sutrukdė Dainų šventės iškilmės, todėl dabar visi tikisi, kad ilgai laukta kelionė bus pati geriausia dovana 45 metų veiklos sukaktį ateinantį sezoną minėsiančiam „Veliuoniečiui”.
Daiva BARTKIENĖ
