Į gimtąjį Jurbarką grįžtančių studentų Vaido Mockaičio ir Pauliaus Vasiliausko bagaže būna ne tik studentams įprasti daiktai. Dažnai kartu keliauja ir jų paauglystės aistros palikimas – riedlentės. Nors ekstremalai dabar jau ant lentų su ratukais lipa rečiau, pomėgis pernelyg stiprus, kad ramiai praeitų pro šalia Imsrės įrengtą sporto aikštelę.
Važinėti jie pradėjo prieš gerus penkerius metus, kai abu buvo penkiolikos. Riedlentės ir dabar niekur nedingo, o susitikimo vieta vis dar yra aikštelė.
Traumų nebebijo
Studentai apgailestauja, kad prieš keletą metų daug paauglių pritraukdavusi ekstremalų aikštelė dabar jaunimo dažnai iškeičiama į sėdėjimą prie televizoriaus, o siekti užsibrėžtų tikslų – per sunku.
„Įsisavinti riedlentės valdymo pagrindus galima greitai, tačiau kai kuriems triukams išmokti gali prireikti ir savaitės, ir metų. Dabar visi labai nekantrūs, nori visko iškart, o čia reikia nuolat treniruotis, rezultatas pasiekiamas negreit“, – įsitikinęs P. Vasiliauskas.
Riedlentės – aktyvus laisvalaikio leidimo būdas. Todėl jį įvaldyti apsisprendę žmonės susiduria ne tik su džiaugsmu, bet ir su skausmu. Tiek P. Vasiliauskas, tiek V. Mockaitis tikina, kad per vieną treniruotę kristi galima ir kelis, ir keliolika kartų. Sunkiausios traumos paprastai patiriamos pavasarį, kai vėl reikia atgaivinti po žiemos primirštus įgūdžius. Jei neskaičiuosime nubrozdinimų ir sumušimų, dažniausiai riedlentininkai patempia raiščius.
„Būna, kad nugriūni ir taip skauda, kad norisi tik keiktis ar rėkti, būna, pradedi juoktis, o kartais nugriūni ir nesikeli, guli, klausaisi muzikos. Jei susergi šita liga, sustoti sunku. Dabar, kai studijuojame, mažiau laiko turime, o seniau būdavo dienų, kai važinėdavome nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro“, – pasakojo P. Vasiliauskas.
Norėtų minirampos
Kalbėdami apie aikštelę vaikinai tikina, kad ją įruošę valdininkai nesuklydo. Ne tik dėl tokio objekto reikalingumo, bet ir dėl to, kad konstrukcijos – betoninės. Būtent dėl to dauguma ekstremalams reikalingų įrenginių išliko beveik nepažeisti.
„Esame matę ne vieną aikštelę. Kaune buvo įrengta iš medžio plokščių, ant jų kristi minkščiau, tačiau jas ir suniokoja greitai. Ten viskas jau išlaužyta, sudeginta“, – pasakojo riedlentininkai.
Vaikinai tikisi, kad kada nors miestas suras lėšų Imsrės potvynių ir augančios žolės iškilnotai asfalto dangai pakeisti. Smagu būtų turėti ir dar vieną rampą. Minirampa ekstremalams labai pasitarnautų atliekant įvairius triukus.
Važinėja mieste
Iš Kauno į gimtinę grįžtantys riedlenčių gerbėjai kartais aikštelę palieka nuošalyje ir išrieda pasivažinėti į miestą. Vaikinai juokauja, kad ir jie patys, ir bendraminčiai puikiai žino vietas, kur važinėti galima, o iš kur jurbarkiečiai iškart bando išvyti.
„Būna, kad apšaukia, apibara, kad esą kažką laužome, triukšmaujame. Tačiau taip tikrai nėra.Gal anksčiau ir būdavome triukšmingesni. Tačiau dabar net pamatę vežimėlyje mažą vaiką vežančią mamą pro šalį nevažiuojame, kad nepabudintume“, – sakė V. Mockaitis.
Vaikinas tikina, kad kartais nesmagiai pasijusti priverčia ir praeivių žvilgsniai, kuriems keistai atrodo, kad dvidešimtmečiai dar neišaugo iš aistros riedlentėms. Tačiau didmiesčiuose – paprasčiau. Ten žmonės į aktyvų laisvalaikį žiūri palankiau. Sostinės Vingio parke nuolat vyksta riedlentininkų susibūrimai, varžybos, kuriose dalyvauja ir gerokai vyresni ekstremalai.
„Yra įvairių riedlenčių rūšių. Vilniuje populiarūs vadinamieji longboard‘ai, ilgos riedlentės su dideliais ratais, kuriomis patogu važiuoti ilgus atstumus, smagu leistis nuo kalnų. Jurbarke tokia lenta važinėtis tiesiog nėra kur“, – pasakojo P. Vasiliauskas.
Ženklina lentas
Į susitikimą riedlentėmis atvažiavę vaikinai tikino, kad intensyviai sportuojant riedlentes tenka keisti kiekvieną sezoną. Dažniausiai nebetinkamos pasidaro lentos, nusitrina tvirtą stovėjimą ant lentos turintis užtikrinti padas arba lūžta pati lenta. Būtent lentai ir ašims tenka skirti daugiausia lėšų.
„Gerą lentą galima nupirkti maždaug už pusantro šimto litų, panašiai kainuoja ir ašys, tada dar reikia nusipirkti ratukus. Viską galima nesunkiai rasti Lietuvoje, specializuotose parduotuvėse“, – tikino P. Vasiliauskas.
Dažnas riedlentininkas savo lentą pasiženklina svarbiais akcentais. Ant P. Vasiliausko lentos puikuojasi užrašas „Jurbarkas“ ir „Dogtown“. Pastarasis yra filmo „Lords of Dogtown“ trumpinys. Šis filmas, vaikino manymu, privalomas kiekvienam riedlentininkui, nes pasakoja apie skater‘ių kultūros atsiradimą Kalifornijos (JAV) Venice miestelyje aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
Pažintys su iš svetur atkeliavusiomis subkultūromis kartais jaunimą įstumia ir į juokingas situacijas. Viena tokių – prie aikštelės ant elektros laidų kabantys batai. Filmuose, nuotraukose, internete panašių vaizdų prisižiūrėję ekstremalai tą patį pakartojo ir Jurbarke. Tik vėliau sužinojo, kad JAV ant laidų kabantys batai ženklina narkotikų pardavimo vietas, tačiau nuimti kabančio apavo nebegalėjo.
Populiarėja paspirtukai
Ekstremalai tikina, kad į Lietuvą po truputį atkeliauja įvairios aktyvaus laisvalaikio leidimo rūšys. Anksčiau aikštelėse ir miestuose tekdavo sutikti tik riedlentininkus, riedutininkus ar dviratininkus, dabar jau galima pamatyti ir triukus specialiais paspirtukais atliekančius ekstremalus.
„Jei matau, kad jaunimas aikštelėje važinėja paspirtukais, kartais paprašau, kad paskolintų, išbandau kokį triuką, bet nemanau, kad riedlentę į ką nors iškeisčiau“, – tvirtino P. Vasiliauskas.
Lukas PILECKAS
