Kad būtum stilinga, rodos, užtenka tiek nedaug – tik geros idėjos. Žinoma, dar reikia ją įgyvendinti. Tai nėra taip paprasta, bet šito galima mokytis – tai ir daro merginos, Smalininkų technologijų ir verslo mokykloje lankančios įvairius būrelius ir kartu su savo mokytojomis kuriančios drabužių kolekcijas. Pavasarinė kolekcija buvo pristatyta ne tik mokykloje, bet ir Jurbarko miesto ir verslo dienose.
„Tai ne mano asmeninės, o mano mokinių kolekcijos”, – pabrėžė Jolanta Povilaitienė, kuri Smalininkų technologijų ir verslo mokykloje vadovauja siuvimo būreliui ir kasmet surengia drabužių kolekcijos pristatymą, kartais ir ne vieną. Mokytojų dienai sukūrė gyvomis gėlėmis puoštų rūbų, rudens kolekcija, kaip ir dera, buvo rudeniška – su klevo lapais dekoruotomis rankinėmis, iš kaštonų ir gilių padarytais papuošalais. Žieminių rūbų demonstravime dalyvavo ir šuniukas taksas, kuriam irgi buvo pasiūtas ne vienas dailus drabužėlis.
Šių metų pavasario kolekcija – tai bendras trijų popamokinės veiklos būrelių – dailės, siuvimo ir netradicinių meninių technologijų – projektas. Kolekcija rodyta ne tik Smalininkuose, bet ir Jurbarko miesto ir verslo dienose.
Siuvimo būrelio merginos grakščiai žengė podiumu su ryškiais rožiniais lietpaltukais. „Pačios pasisiuvo iš seniai nebemadingo lietpalčio”, – komentuoja būrelio vadovė J. Povilaitienė. Apie kitą modelį ji sako: „Tai nebe naujiena, kad vyriški drabužiai mūsų kolekcijose virsta moteriškais. Prieš porą metų siuvome sijonus ir sarafanus iš kaklaraiščių, dabar pristatome sijoną iš marškinių.” Vyriškų marškinių apykaklės grakščiai sugulusios sijono apačion – žaisminga, netikėta ir… nebrangu, nes marškiniai – iš pigių rūbų parduotuvės.
Dar demonstravo sukneles, pasiūtas iš trikotažo ir neaustinės medžiagos. „Pigus variantas, – sako siuvėja Jolanta, – gerai atrodo ir nieko nekainuoja.” Siuvimo būrelyje ieškoma įdomių idėjų ir mokomasi jas įgyvendinti. Tam nebūtinos brangios medžiagos – merginos iš namų atsineša tai, kas skirta išmesti, perka skudurynais vadinamose parduotuvėse, siuva iš audinių atraižų, kurias atiduoda rėmėjai verslininkai.
Siuvimo būrelį Smalininkų technologijų ir verslo mokykloje lankančios merginos ne tik demonstruoti siuva įvairiausius drabužių modelius, jos ir pačios dėvi savo pasisiūtus, pasitaisytus, persisiūtus drabužius.
Dailės būrelis demonstravo dvi skrybėles. Padarytos iš plonos vielytės, papuoštos spalvingomis gėlėmis jos atrodė lengvutės ir labai pavasariškos. Dailės mokytoja Vida Povilauskienė sako, kad vielą skrybėlėms lankstė vaikinai – jiems tai labiau patinka, nei, pavyzdžiui, megzti, o žibutes ir lelijas iš popieriaus lankstė visi. „Vielą mokiniai pamėgo, darėme iš jos žvakides-puokšteles, medelius, ant kurių vielinių šakelių dar privėrėme karoliukų. Lankstymas iš popieriaus, vadinamas origamiu, – nemažai kruopštumo reikalaujanti užduotis. Lankstyti popierių sugalvojo mokiniai, pasirinkę laikyti dailės brandos egzaminą. Jie iš popieriaus lankstinių kuria kompozicijas”, – pasakojo mokytoja Vida. Dailės mokytoja teigia, kad mokiniai mėgsta kūrybinius darbelius ir labiau jiems patinka daryti tai, ką galima praktiškai panaudoti. Šioje drabužių kolekcijoje buvo tik dvi skrybėlės, tačiau V. Povilauskienė brandina skrybėlių fiestos idėją ir neabejoja, kad kartu su mokiniais ją įgyvendins.
Netradicinių meninių technologijų būrelio rodyti modeliai irgi labai įspūdingi, atitinkantys būrelio pavadinimą – netradiciniai ir, skirtingai nuo kitų – nepigūs. Tirpios plėvelės technika ir vėlimas iš vilnos – nepigu, todėl būrelio vadovė Loreta Šedeckienė su šiomis technikomis mokines supažindina ir daro nedidelius darbelius – seges, karolius, auskarus. Pavasarinėje rūbų kolekcijoje demonstruotos dvi tirpios plėvelės technika sukurtos tunikos ir iš vilnos nuveltas komplektas – sijonas ir šalis – pačios Loretos darbai, kurių vien medžiagų vertė apibūdinama triženkliu skaičiumi. Tačiau kur kas daugiau reikia įdėti kruopštaus ir kantraus darbo.
„Turi tuo gyventi”, – sako Loreta, įvairiomis meninėmis technologijomis besidominti ir jų besimokanti jau daugybę metų. Kai pradėjo, buvo daug sudėtingiau nei dabar, kai galima nusipirkti ir įvairių įrankių, ir medžiagų. L. Šedeckienė dalyvauja kursuose, seminaruose, kaupia medžiagą iš interneto, knygų ir žurnalų. „Bet ne viskas pasakoma ir parodoma, bedirbdamas kiekvienas atranda kažką savo”, – sako Loreta, o tas kažkas, matyt, ir yra kūrėjo paslaptis, kurią atrasti ir įminti turi pats.
Kiek netradicinių meninių technologijų moka, Loreta neskaičiavo: „Daug: vilna, oda, daug ką galima padaryti naudojant klijus – visokius kava ir žolėmis kvepiančius puodelius, ažūrinius kiaušinius, – vardija ir rodo Loreta, nes jos kabinete Smalininkų technologijų ir verslo mokykloje yra įvairiausiom technikom atliktų darbų pavyzdžių. – Floristika, dekupažas, batika, šenilas, šibori… Būrelio mergaitėms reikia viską parodyti ir viską pabandyti.” Tai, ko Loreta moko mergaites, pravers ir pačioms pasipuošti, ir pagražinti savo buitį. „Kol kas, – sako Loreta, – jos dar gyvena mamų sukurtoje buityje ir mamos jas skatina tą buitį puošti.”
Dirbant su vaikais reikia išradingumo, nes specialiai įvairioms technikoms skirtos medžiagos yra brangios, bet galima rasti kuo jas pakeisti, o rezultatas būna gražus. Įvairių grožybių sukuriama iš nebrangių ir labai netikėtų medžiagų – pavyzdžiui, itin dekoratyvūs krepšeliai padaryti iš laikraščio.
Netradicinių meninių technologijų būrelio brangiuose modeliuose irgi buvo staigmenų ir bendrą kolekcijos idėją – grožis iš nieko – atitinkančių dalykų. Merginos avėjo įspūdingus batelius – senus, bet gražiai atnaujintus. „Šitie – dekupažuoti, lietuviškai tariant, papuošti popieriaus aplikacijomis, kitų juoda nudėvėta oda apipiešta geometriniais raštais ir nulakuota, treti – papuošti gėlėmis, padarytomis iš metalinių užtrauktukų – sunkiausia buvo prie batų jas prisiūti”, – pasakoja mokytoja Loreta, kuri iš užtrauktukų sukūrė ir segių, pridarė dekupažuotų auskarų, padarė modelius demonstravusioms mergaitėms šukuosenas – kad viskas būtų kaip reikiant.
Genutė Domarkaitė