Spalio 9 d. Jurbarko kultūros centro Žindaičių skyriuje jau devintą kartą vykęs rudeninis pavakarojimas „Atneškime rudeniui šypseną ir šilumą“, sukvietęs ne vien žindaitiškius, bet ir svečius iš Eržvilko, Skirsnemunės, Rutkiškių bei Jurbarko.
Kvepėjo rudeniu
Kai kaime pakvimpa obuoliais, krosnyse „suplepa“ pyragai, o į rūsius parkeliauja derlius, žindaitiškiai žino – atėjo metas rudeniniam susibūrimui. Kaimo bendruomenė suskumba ruoštis: aplinką ir salę papuošia rudens spalvomis, javų puokštėmis, moliūgais ir žvakėmis. Šventės vakarą šios erdvės prisipildo šypsenų, juoko ir žmonių šurmulio.
„Norisi, kad tokie vakarai būtų ne tik renginys, bet ir susitikimas – pasikalbėti, pasidžiaugti vieni kitais. Tuomet ir rudens vakarai neprailgsta“, – sako viena renginio iniciatorių, Žindaičių kultūrinės veiklos organizatorė Silvija Pužeckaitė.
Ši rudens šventė turi jau susiformavusias gražias tradicijas. Viena jų – į svečius pasikviesti Jurbarko kultūros centro Skirsnemunės skyriaus teatrą „Pakeleivis“, vadovaujamą režisierės Birutės Šneiderienės. Šiemet aktoriai žindaitiškiams dovanojo Žemaitės „Tris mylimas“ – šiltą, žemaitiško humoro kupiną spektaklį.
„Jau ne pirmus metus šis teatras linksmina mūsų šventės dalyvius savo pasakojamomis istorijomis. Tiesa, ne visada jiems paprasta pas mus vaidinti – salė nedidelė, netelpa nei aktoriai, nei visos dekoracijos. Bet nėra padėties be išeities. Tokiais atvejais mes susikeičiame vietomis: teatras vaidina salėje, o žiūrovai sėdi scenoje ir juokauja, kad taip gali pasijusti svarbiais“, – šypsosi S. Pužeckaitė.
Duoklė… morkai
Pasak Silvijos, visų laukiami ir kasmetinės daržovės rinkimai. Rudens šventei pasirenkama viena daržovė. Ankstesniais metais tai buvo moliūgai, svogūnai, o šiemet dėmesio centre atsidūrė morkos.
Surengta linksma paroda „Morkos – kaip žmonės, visos skirtingos, bet visos nuostabios!“ sukėlė daug juoko ir žavesio. Kaimo žmonės iš daržų atnešė storiausias, ilgiausias, keisčiausiai išsirietusias morkas. „Mūsų Birutė Petraitienė darže rado net širdelės formos morką, kuri sulaukė didelio susižavėjimo. Daugiausia dėmesio sulaukusios morkos savininkas buvo apdovanotas, o pačios didžiausios morkos, kaip padėkos ženklas, išdalintos teatro aktoriams“, – pasakoja S. Pužeckaitė.
Tvirti ryšiai
Žindaičiai – nedidelis, bet labai gyvas kaimas. Čia kiekvienas pažįsta vienas kitą, o renginius organizuoja nors ir mažas, bet labai stiprus entuziastų branduolys. Idėjų įgyvendinimo vairą tvirtai laiko Jurbarkų seniūnijos seniūnaitė Birutė Petraitienė, kiekvienai rudens šventei sumananti naują „daržovių karalienę“. Pirmasis ir didžiausias jos pagalbininkas – sūnus Aivaras. Bendruomenė neįsivaizduojama be auksarankių Algimanto ir Dalios Rainių. Savo dizaino idėjomis šventes puošia Aušra Žebrauskienė, kuriai, pasak S. Pužeckaitės, užtenka tik pametėti mintį – ir ji jau sukuria mažą stebuklą.
Kartu su jais visada galima išvysti ir idėjų kupiną, energingą bendruomenės žmogų Almantą Bietkį. Ir, be abejonės, Alytė Valaitienė – labai aktyvi renginių dalyvė, visuomet prisidedanti prie darbų. Būdama vyriausia bendruomenės nare, ji tikras pavyzdys, kaip reikia mylėti savo kaimą ir žmones.
„Kartais sako, kad mūsų čia mažai. Bet aš visada sakau – tiek, kiek esam, tiek ir užtenka. Kai visi traukiam viena kryptimi, darbai tiesiog pavyksta“, – šypsosi S. Pužeckaitė.
Ištisus metus
Ir šių žmonių dėka gyvenimas Žindaičiuose virte verda. Metai čia prasideda nuo Užgavėnių, po jų seka Velykos su margučių paroda.
Gegužę vietoj Motinos dienos švenčiama Šeimos diena – su koncertais, skarelių parodomis, Žindaičių mamų nuotraukų ekspozicijomis. O kur dar garsiosios Žindaičių Joninės, prie kurių laužo susirenka ne tik bendruomenė, bet ir suvažiuoja gražus šio krašto jaunimo būrys.
„Per pastaruosius metus kelias sodybas Žindaičiuose nupirko jaunos šeimos. Matyti, kad kaimas atsinaujina, kad jiems norisi būti čia, įsitraukti į bendruomenę,“ – džiaugiasi Silvija.
Kad galima įdomiai gyventi kaime, rodo pačios Silvijos Pužeckaitės pavyzdys.
Tiesa, jos meilė šiam kraštui – paveldėta. Silvijos mama Irena Pužeckienė daugiau nei keturiasdešimt metų dirbo kultūros namuose.
Kai Silvijos mama nebegalėjo dirbti, bendruomenės nariai rinko parašus, prašydami, kad Silvija imtųsi šio darbo. Nuo to laiko ji – ir kultūros organizatorė, ir bibliotekininkė – tarsi dvi šviesos, šviečiančios iš to paties lango.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
