Praėjusią savaitę Smalininkuose vyko respublikinis etninės kultūros specialistų seminaras. Jo dalyviai tris dienas klausėsi paskaitų apie laimės sampratą tradicinėje lietuvių kultūroje ir diskutavo, kaip būti laimingiems. Apie pusantro šimto iš visos Lietuvos suvažiavusių žmonių pamatė Jurbarko krašto unikalumą, klausėsi tradicinio meno kolektyvų pasirodymų, o vakarais miestelyje prie Nemuno skambėjo liaudies dainos.
Etnokultūros specialistų seminarai vyksta kasmet nuo 1994-ųjų. Jau apvažiuota daug Lietuvos, o šiemet organizatoriai – Kultūros ministerija ir Lietuvos liaudies kultūros centras (LLKC) seminarui pasirinko Jurbarko kraštą, kurio etnografinis išskirtinumas daugeliui tapo netikėtu atradimu. Pasak LLKC direktoriaus pavaduotojos Vidos Šatkauskienės, šis kraštas nėra tik riba tarp suvalkiečių ir žemaičių – čia susikryžiuoja daugybė kultūrų ir jose labai gražus yra Mažosios Lietuvos inkliuzas. „Smalininkai – tai vieta, kuri naujai stiebiasi, pati save suvokdama, su didžiuliu impulsu ir energija. Tai visus patraukia, ir mes iškart pajutome tą dvasią“, – teigė V. Šatkauskienė.
LLKC Regionų kultūros informacijos poskyrio vadovė Inga Kriščiūnienė džiaugėsi, kad čia surengti seminarą nebuvo sudėtinga – bendradarbiavo rajono savivaldybės Kultūros skyrius, nuoširdžiai talkino Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras, puikias sąlygas renginiui sudarė Smalininkų technologijų ir verslo mokykla, rūpinosi ir pati viskuo, kas vyksta, domėjosi direktorė Ina Budrienė.
Seminare, kurio tema buvo „Tradicinė kultūra – vientisai, darniai, laimingai asmens ir visuomenės savivokai stiprinti“, kalbėta apie asmens ir šeimos laimę ir kaip tradicinės kultūros pažinimas gali padėti būti laimingam.
Net moksliniais tyrimais pagrįsta, kad žmogus, užaugęs tam tikroje kultūrinėje terpėje ir tvirtai jaučiantis joje savo šaknis, yra laimingesnis – jam lengviau sutvarkyti savo vidinę būseną ir savo gyvenimą. „Šiame seminare ir kalbame apie tradicinės kultūros sąsają su dabartimi. Norime suvokti, kas tradicinėje kultūroje stiprino žmogų, kas padėjo jam džiaugtis gyvenimu. Nors anksčiau gyvenimas buvo gal net sunkesnis negu mūsų, žmonės sugebėjo rasti atspirties taškų ir paliko apie tai ženklų“, – sakė LLKC direktoriaus pavaduotoja V. Šatkauskienė.
Įžangine paskaita apie etninės kultūros politiką seminarą pradėjo Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė. Apie asmens, šeimos ir bendruomenės laimės supratimą ir apie Laimą žmogaus gyvenimo kelyje nuo krikštynų iki laidotuvių pasakojo dr. Daiva Vaitkevičienė. Į Smalininkus su paskaitomis atvyko ir tautosakos mokslininkas dr. Dainius Razauskas bei „Romuvos“ judėjimo puoselėtojas Jonas Trinkūnas, režisierius Gytis Padegimas. Psichologė Elona Ilgiuvienė patarė, kaip kiekvienam būti laimingam ir patirti pilnatvę. Apie šeimos įtaką augančios asmenybės vientisumui ir laimei kalbėjo dr. Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė.
Seminare dalyvavę vietiniai meno ir kultūros kūrėjai, pedagogai kalbėjo, kad tokių gerų pranešimų Smalininkuose seniai, o gal ir visai nebuvo buvę.
V. Šatkauskienė teigė, kad patirtį, pasiekusią mus per tradicinę kultūrą, svarbu nešti šiuolaikinei visuomenei: „Etnokultūros srityje dirbantys žmonės yra tos tradicijos nešėjai, pristatantys ją ne kaip senovės reliktą, bet kaip vertingą, galintį mums daug pasitarnauti.“
Nors lietuviai, pagal bendrovės „Gallup“ tyrimą, atliktą 148 valstybėse, yra viena nelaimingiausių tautų, V. Šatkauskienės manymu, tik dėl to, kad laimę sieja su turtu. „Visa ko ašis yra laimės suvokimas – žmogus turi sau pasakyti: aš galiu būti laimingas, aš esu laimingas. Net dažnas ir šiek tiek jau devalvuotas laimės linkėjimas nėra blogai – juk žodine ir emocine išraiška žmogui programuojame geriausius dalykus. Yra šalių, kur valstybės išsivystymo lygis nustatomas ne pagal bendrąjį vidaus produktą, bet pagal laimės indeksą. Jeigu mes išsikeliame tikslą būti labiausiai skaitančia tauta, kodėl negalėtume turėti tikslo būti labiausiai laimingi? Tereikia tik suderinti savo poreikius ir galimybes ir džiaugtis tuo, ką turime. Bet mes to nesuvokiame…“, – sakė V. Šatkauskienė.
Tačiau ji mano, kad etnokultūros srityje dirbantys žmonės yra laimingi, nes jie gali dalytis – tai yra esminis laimės principas, tada laimė dauginasi.
Su respublikinio seminaro dalyviais Jurbarko krašto kultūros specifika ir jos išsaugojimo patirtimi pasidalijo Kultūros skyriaus vedėja Daura Giedraitienė ir vyr. specialistė Regina Kliukienė bei Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktorius Arvydas Griškus.
Savo repertuare saugomus liaudies kūrybos lobius svečiams gausiai pažėrė Jurbarko KC vaikų folkloro ansamblis „Pasagėlė“ ir Vadžgirio „Šebukai“, unikalieji Eržvilko bandonininkai ir Smalininkų tradicinė kapela „Smalinė“. „Imsrės“ dainos perplėšė pavakario rimtį ir pagriebtos etnokultūrininkų balsų pakilo virš Nemuno.
Respublikinio seminaro dalyviai apvažiavo Panemunės pilis, trumpai sustojo Viešvilėje, pasižvalgė po Smalininkus ir – pažadėjo dar atvažiuoti, nes šis kraštas juos užkabino.
Danutė Karopčikienė
