Jurbarko dekanato Šeimos centras praėjusį šeštadienį tikinčiuosius pakvietė į miesto bibliotekoje surengtus maldos pusryčius „Ką galime pasiūlyti šeimai šiandien?“ Šeimos metams skirtame renginyje tikėjimo patirtimi dalijosi kauniečių katalikų bendruomenės „Gyvieji akmenys“ nariai.
Savaitgalio rytas – nuostabus metas pabūti su šeima, todėl kviesdamos į maldos pusryčius Jurbarko dekanato Šeimos centro vadovė Irena Danupienė ir parapijos Pastoracinės tarybos narė Rasa Greičiūtė tikėjosi vienon vieton suburti didelę tikinčiųjų šeimą, o kad drąsiau ateitų katalikiškų renginių nelankę jurbarkiečiai, šįkart susibūrimą rengė miesto viešojoje bibliotekoje.
Pakvietusi pasikalbėti apie šeštadienio ryto lūkesčius, išgerti kavos ir užkąsti Šeimos centro moterų paruoštų vaišių, R. Greičiūtė pasidžiaugė, kad nieko nereikėjo įkalbinėti surengti Jurbarke neįprastą renginį, dėkojo jame dalyvauti sutikusiems svečiams.
„Vienas vienuolis, kai mokinys jo paklausė, kaip jis tiki Dievą, atsakė: „Aš tikiu, nes meldžiuosi“. Ši diena pažymėta dalijimosi ženklu. Kai mes savo džiaugsmu dalijamės su kitais, tas džiaugsmas mumyse tampa nesustabdoma versme“, – sakė R. Greičiūtė.
Dalytis tikėjimo džiaugsmu, tuo, ką patyrė ir išgyveno, ne tik duona kasdiene, bet ir meile, tiesa, gerumu – viskuo, ką mums davė Dievas, praturtinti tomis dovanomis vieni kitus, nes tik dalydamiesi patys praturtėjome, šventindamas vaišių stalą linkėjo ir iš Paulių Šv. Pranciškaus Asyžiečio gailestingumo namų su būriu šios bendruomenės narių atvykęs kunigas Vitas Kaknevičius.
Ne pirmą kartą Jurbarke viešinčios katalikiškos bendruomenės „Gyvieji akmenys“ vadovė Rūta Šlaševičienė įsitikinusi, kad geriausia, kuo gali dalytis katalikai – tai tikėjimas, ta patirtis, kurią turime ir galime patvirtinti savo gyvenimais.
„Labai dažnai tikėjimas būna sau, o gyvenimas – sau. Tikime, kad Dievas yra, o gyvename be jo pagalbos, kapstomės savo jėgomis, prisimindami Dievą tik tuomet, kai prispaudžia nelaimės. Kartais reikia tik pavyzdžio, paskatinimo gyventi tikėjimu – garsiai pasakyti, kaip mes mylime Jėzų, ir mūsų kasdienybė pasikeičia. Ryšys su Dievo sūnumi yra gyvas, tikras, nors mes jo nematome, bet galime atpažinti. Nuo to, kiek esame atviri šiai patirčiai, priklauso, kiek ramesnis, džiugesnis, prasmingesnis tampa mūsų gyvenimas“, – sakė katalikų bendruomenės „Gyvieji akmenys“ vadovė.
Pristatydama jurbarkiečiams bendruomenę „Gyvieji akmenys“, R. Šalaševičienė ir jos vyras Antanas susirinkusiuosius skatino garsiai ištarti Dievui „Taip“ ir pasidalyti tais pojūčiais, kuriuos suteikia tikėjimas. „Šiandien mums užduotas klausimas: ką galime pasiūlyti šeimai? Mes siūlome dalytis tikėjimu. Visi jį turime, bet kai pasidalijame, galime dar daugiau praturtėti“, – sakė Jurbarko dekanato Šeimos centro viešnia.
Prisistatydama jurbarkiečiams R. Šalaševičienė ir jos vyras Antanas pasakojo ir apie savo bendruomenę, jau ketvirtį amžiaus liudijančią savo tikėjimo patirtį, ir apie savo šeimą, užaugintus penkis vaikus, sunkiai peržengtą slenkstį į bendrą maldą, džiaugsmą, kurį jai suteikia buvimas kartu.
„Kai klausomės, kaip Dievas veikia kitų žmonių gyvenimus, atpažįstame savo patirtį, suprantame, kad mums irgi yra taip pat arba kitaip – ir pajuntame poreikį ta savo patirtimi pasidalyti. Kol nekalbame, patirtis neturi žodžių. Žodžiai veikia žmogų, daro jam įtaką. Geroji naujiena apie išganymą yra tikra – tai žmogui vilties, tikėjimo, meilės žinia“, – aiškino jurbarkiečiams bendruomenės „Gyvieji akmenys“ nariai.
Daugiau kaip tris valandas trukusios giesmės ir liudijimai baigėsi Užtarimo malda, o prieš skirstydamiesi džiaugtis savaitgalio malonumais šeimos uždegė žvakeles prie bendrystės ikonos.
Daiva BARTKIENĖ
