Laura Molčankinaitė prieš porą mėnesių grįžo iš Slovakijos – baigusi psichologijos bakalauro studijas ji toje šalyje metus dirbo savanore. Atradusi savanoriško darbo džiaugsmą ir prasmę, Laura ryžosi tai propaguoti – rajono mokyklų jaunimui ji pasakojo apie mūsų šalyje dar ne itin populiarią savanorystę.
Lietuvoje savanorystė nėra tokia paplitusi kaip kitose šalyse. Pavyzdžiui, Vokietijoje ir JAV apie pusę suaugusiųjų šiai veiklai vidutiniškai per savaitę skiria 4 val., Prancūzijoje savanoriauja apie 60 proc. gyventojų ir skiria tam apie 5 val. per savaitę. Lietuvoje savanorystės pradžia laikomos XVIII a. įkurtos labdaros draugijos, vadintos špitolėmis, siekusios palengvinti žmonių skurdą. XX a. pirmojoje pusėje savanoriška veikla klestėjo, joje dalyvavo daug garsių išsilavinusių žmonių. Tačiau sovietmečiu tradicijos sunaikintos, tad dabar jos kuriamos iš naujo.
Įsilieti į savanorišką veiklą padeda Europos savanorių tarnyba (EST), kurios pasiūlymu pasinaudojo ir iš Girdžių kilusi L. Molčankinaitė. EST vykdo įvairių sričių veiklą: kultūros, jaunimo, sporto, socialinės rūpybos, kultūros paveldo, meno, civilinės saugos, aplinkos ir kt., tad kiekvienas gali surasti savo sritį.
Metus savanore dirbusi Laura teigia, kad negaudamas piniginio atlygio savanoris gauna daug daugiau – galimybę nesavanaudiškai padėti kitiems, pamatyti svetimą šalį, patirti naujų įspūdžių, pažinti ir išbandyti save.
Noras pažinti save ir buvo svarbiausias Laurai, kai jos, tik pradėjusios psichologijos studijas, dėmesį patraukė straipsnis apie savanorystę – „Jei vis dar ieškai savęs”. Tada ji nusprendė būtinai pasinaudosianti EST siūloma galimybe. „Ilgai ieškojau sau tinkamo projekto bei šalies, kurią norėčiau pažinti, ir nusprendžiau, kad Slovakija, darbas su neįgaliais vaikais ir arkliais – kaip tik man”, – prisimena Laura.
Baigusi studijas ji pasirašė sutartį su EST. „Man apmokėjo kelionę, sveikatos draudimą, apgyvendino, nemokamai lankiau slovakų kalbos kursus, gavau maistpinigius ir kišenpinigius – tai numatyta visuose savanorių tarnybos projektuose. Juose gali dalyvauti jauni žmonės nuo 18 iki 30 metų, o savanoriška veikla gali trukti nuo 3 savaičių iki 12 mėnesių. Informacijos galima rasti tinklapyje www.jtba.lt ir išsirinkti patinkantį projektą”, – pasakoja Laura.
Jos savanoriška tarnyba truko metus, o dirbo ji Hipocentre, įkurtame prie psichiatrinės ligoninės, skirtame arklių pagalba gydyti įvairius psichikos bei psichologinius sutrikimus. „Lietuvoje hipoterapija nėra įteisinta, o Slovakijoje ji plačiai naudojama. Ligoninės teritorijoje laisvai vaikšto poniai, asiliukai, povai – ligoniai su jais bendrauja, glosto, o į Hipocentrą ateina jodinėti pagal gydytojų nurodymus”, – pasakoja Laura.
Hipocentro arklidėse buvo trys arkliai ir du poniai. Juos prižiūrėjo, ruošė hipoterapijai ir padėjo visuose užsiėmimuose viena darbuotoja ir trys savanorės. Ar buvo sunku? „Nors arkliai – mano vaikystės svajonė, bet nebuvau su jais susidūrusi, tad visko teko mokytis. Stebėdama gana greitai juos perpratau, padėjo ir vietinė slovakė. Buvome vienos merginos, tad pačioms teko šienauti, tvarkyti aplinką, dažyti gardus ir juos valyti, vežti vandenį. Esu iš kaimo, man tie darbai nebuvo labai sunkūs ar nemalonūs, kitoms, prancūzei ir vokietei, buvo sunkiau, jos to nebuvo dariusios. Bet užtat koks džiaugsmas, kai išjodavom į kalnus – kerintys vaizdai, arklio alsavimas ir švilpiantis vėjas pro ausis”, – pasakoja buvusi savanorė.
Laura įsitikinusi, kad ryžtantis dalyvauti Europos savanorių tarnybos projektuose svetimose šalyse reikia daug drąsos, juk palieki įprastą aplinką, išvažiuoji į nežinią. „Pradžioje buvo kalbos barjeras. Hipocentro darbuotoja vos vos kalbėjo vokiškai, o aš nemokėjau slovakiškai. Būdavo, tik pasižiūrim viena į kitą ir nusišypsom. Kišenėj nešiojausi žodynėlį. Tekdavo ir piešti, norint susikalbėti”, – prisimena Laura. Slovakų kalbą ji greit išmoko, tam labai padėjo bendravimas su vaikais: po darbų Hipocentre likdavo laiko ir Laura nuėjo padirbėti į vaikų darželį – irgi savanore. Ten dirbo su neįgaliais vaikais, bet tai merginai nebuvo naujiena, nes praktikos įgijo studijuodama.
Slovakijoje L. Molčankinaitė turėjo progų bendrauti su savanoriais iš kitų Europos šalių, dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose projektuose. Be to, lankė canisterapijos (terapinis metodas, kai žmogaus psichosocialinėms problemoms spręsti naudojamas specialiai treniruotas šuo) kursus ir gavo šios terapijos asistentės sertifikatą.
Nors savanorė turėjo daug darbų, kurių ir pati pasiieškodavo, užteko ir laisvalaikio – eidavo ir jodavo į kalnus, slidinėjo, žaidė krepšinį ir netgi įgyvendino seną svajonę – pradėjo mokytis groti gitara. „Esu taupi, – sako Laura, – su maistpinigiais ir kišenpinigiais ne tik išsiverčiau, bet susitaupiau ir pakeliauti – pažinau ne tik Slovakiją, pamačiau ir Prahą.”
O kaip į Lauros apsisprendimą savanoriauti reagavo jos artimieji ir draugai? Mergina sako nedaug teturinti pažįstamų, kurie, kaip ir ji, pasirinktų savanorišką veiklą: „Daugumos mąstymas tiesus – mokykla, universitetas, darbas. Man norėjosi kažko kito. Be to, ir darbą susirasti nėra paprasta, ypač jauniems – jie atstumiami, todėl ir išvažiuoja svetur, tik dažniausiai ne savanoriauti. Mūsų žmonių akyse sukasi skaitliukas – dirbama dėl pinigų. Bet negalima to smerkti – mūsų toks mentalitetas. Kažin, ar daug tėvų ragintų savo vaikus tapti savanoriais, dauguma nori, kad vaikai dirbtų ir užsidirbtų. Mane tėvai palaikė. Nors tėtis iš pradžių nerimavo, bet turbūt tik dėl to, kad mažai apie savanorystę žinojo, o mama iškėlė vienintelę sąlygą – kad nevykčiau į Afriką, dabar kartu su manimi džiaugiasi.”
Grįžusi į namus Laura pasiilgsta kalnų, žirgų ir vaikų. Pagal tą pačią programą sugrįžti į Slovakiją ji jau nebegali – tokios taisyklės, tačiau yra kitų programų, ir mergina neatmeta galimybės vėl dirbti savanore. „Galimybių įsidarbinti svetur visada yra, bet aš patriotė, norėčiau čia ką nors panašaus sukurti”, – teigia įdomios patirties Slovakijoje įgijusi psichologijos bakalaurė. Gal užsidirbusi pinigų Laura pirks žirgą ir užsiims tuo, ko išmoko Slovakijoje – hipoterapija. Gal dirbs vaikų psichologe. O gal dar ką nors, nes jos galvoje knibžda daug idėjų. O kol kas Laura mėgaujasi tėvų namais, savanoriauja „Vaikų linijoje”, lanko mokymus Jurbarke ir mokosi rašyti projektus – sako norinti ką naudingo padaryti savo kaimui.
Bet svarbiausia – Laura nori paskatinti jaunus žmones ieškoti savęs – pažinti, išbandyti, suprasti. Tam daug galimybių teikia savanoriškas darbas, kuriame daug atiduodamas pats gauni kur kas daugiau.
Danutė Karopčikienė
Sveikinu, ir as buvau pagal sia programa isvykes, tai buvo nuostabus nuotykis uzsienyje. („,)