Valstybės šimtmetį Jurgita ir Darius Juodaičiai paminėjo aplankydami 1918-ųjų vasario 16-ąją Lietuvos Nepriklausomybės aktą pasirašiusių signatarų gimtines. Jurbarkiečių šeima šiam tikslui skyrė tris savaitgalius ir nuvažiavo daugiau nei pusantro tūkstančio kilometrų.
Prieš kelionę Juodaičiai signatarų tėviškes suskirstė į tris regionus – Aukštaitiją, Suvalkiją ir Žemaitiją. Dzūkiją teko aplenkti, iš ten 1918-aisiais nebuvo nė vieno signataro. Kadangi Darius ir Jurga kilę iš Šakių krašto, pirmiausia nusprendė aplankyti Suvalkijoje esančias signatarų tėviškes.
„Esame kelionių po Lietuvą entuziastai ir galime pasididžiuoti, kad didžiąją dalį šalies jau esame aplankę. Kalbu ne tik apie didžiuosius miestus, bet ir apie mažesnius miestelius ar įdomesnius kaimus. Esame savo šalies fanai, tad ir valstybingumo šimtmetį norėjome paminėti kiek kitaip – kad būtų ką prisiminti. Be to, šiemet ir mūsų vestuvių metinės, esame susituokę 10 metų, ir dukra Elzė pradėjo lankyti pirmąją klasę, jau daug ką supranta ir, tikiu, prisimins. Abu su žmona visada domėjomės krašto istorija, ypatingai laisvės kovomis, signatarų veikla. Aplankyti visų 25 signatarų tėviškes sumanė Jurgita. Ši mintis žmonai kilo dar prieš Vasario 16-ąją, didžiąją šventės dieną. Jurgita sudėliojo maršrutus, surinko aprašymus, ir birželį išvykome į pirmąją kelionę“, – pasakojo D. Juodaitis.
Šeima ne tik nusprendė aplankyti signatarų tėviškes, bet ir savaip pagerbti Lietuvos laisvės šauklius. Važiuodami skynė lauko gėles, iš kurių Jurgita Juodaitė komponavo puokštes ir perjuosdavo trispalve juostele. Jas keliautojai palikdavo prie signatarų tėviškes žyminčių stulpų.
„Kadangi tėviškės buvo trijuose regionuose, mums reikėjo trijų savaitgalių – po vieną savaitgalį kiekvieną vasaros mėnesį. Iš viso nuvažiavome apie 1600 kilometrų. Be jokios abejonės, pakeliui sukome ir į kitus lankytinus objektus. Smagu buvo pažinti Biržus ir Pasvalį, kur dar nebuvome buvę. Nustebino ekspozicijų Biržų pilyje gausa. Anykščių rajone apsilankėme namų restorane „Kacės virtuvėlė“, kurį įkūrė vilniečių šeima – su jais taip pat smagiai pabendravome. Suvalkijos regione, Šakių rajone, atradome ir aplankėme kryžių, pastatytą 1928 metais ir skirtą Nepriklausomybės dešimtmečiui. Visų patyrimų net neišvardinsi“, – įspūdžiais dalijosi D. Juodaitis.
1918-aisiais savo parašus po vienu svarbiausių Lietuvai dokumentų padėjo 25 signatarai. Juodaičiai aplankė 23 gimtines. Signatarų Kazio Bizausko ir Donato Malinausko tėviškės yra Latvijoje. Keliautojams pradėjus domėtis, kaip jas surasti, paaiškėjo, kad tą padaryti sudėtinga.
„Šie du signatarai palaidoti Lietuvoje, todėl nusprendėme aplankyti jų kapus ir uždegti po atminimo žvakutę“, – sakė D. Juodaitis.
Keliaudami po Lietuvą Juodaičiai patyrė įvairiausių nuotykių ir įspūdžių. Dalis jų buvo malonūs, dalis – nelabai. Pasak D. Juodaičio, itin daug dėmesio signatarams skiria kaimyninis Zanavykų kraštas. Šakių rajone gimė net trys signatarai – Saliamonas Banaitis, Justinas Staugaitis ir Jonas Vailokaitis.
Šiemet Šakiuose, prie savivaldybės pastatytas signatarams skirtas paminklas, ant kurio visų trijų zanavykų parašai, tokie patys kaip ir ant Nepriklausomybės akto.
„Kai nuvažiavome į signataro Jono Vailokaičio tėviškę, kaip tik buvo statomas atminimo paminklas. Gražiai sutvarkyta ir didžiulė signataro Saliamono Banaičio tėviškė, nušienautas didelis kiemas, tik patekti į sodybą sunku – labai blogas kelias. Tačiau tai tęsiasi dar nuo tų laikų, kai čia gyveno pats S. Banaitis. Rašoma, kad susisiekimas būdavo ypač blogas rudens ir pavasario metu“, – pasakojo vyras.
Juodaičių nuomone, dėmesio trūksta Petro Klimo sodybai, kuri yra Kalvarijos savivaldybėje. Atvykus kone pusmetrio aukščio žolė buvo prieš keletą dienų nupjauta, tačiau Trispalvė nuplyšusi, ir tai paliko slogų įspūdį.
„Trispalvės plevėsavo ne prie kiekvieno signataro tėviškės. Pagalvojome, jeigu nėra žmogaus, kuris jas tinkamai prižiūrėtų, geriau kai visai nekelia, nes nieko nėra baisiau, kaip netvarkinga vėliava. Elektroniniu laišku kreipiausi į Biržų rajono savivaldybę dėl Jokūbo Šerno tėviškės priežiūros Jasiškių kaime. Ten išlikęs netgi pastatas, kuriame gyveno signataras, tačiau nėra langų, žolė nepjauta, apaugę piktžolėmis“, – sakė D. Juodaitis
„Norisi pagirti Šilalės rajono savivaldybę, kuri pasirūpino, kad prezidento ir signataro Aleksandro Stulginskio sodyboje Kutalių kaime būtų pastatyta pavėsinė, sūpynės vaikams. Apie gražią sodybos priežiūrą rugsėjo 22 d. susitikime kalbėjome ir su iš JAV į Lietuvą atvykusiu A. Stulginskio vaikaičiu Jonu Linu Juozevičiumi. Signataro vaikaitis taip pat pasidžiaugė šilališkių dėmesiu senelio sodybai ir tuo, kad ji yra gausiai lankoma. Smagu buvo atsigaivinti vandeniu, pasemtu iš kito prezidento ir signataro Antano Smetonos tėviškės šulinio Ukmergės rajone. Ten netgi įrengtas sodybos maketas, o išlikęs tik šulinys su svirtimi“, – pasakojo D. Juodaitis.
Keliautojams labai patiko ir Kazlų Rūdoje. Kelias į signataro Prano Dovydaičio tėviškę pažymėtas taip, kad paklysti – neįmanoma.
Sunkiau buvo rasti Plungės r. gimusio signataro Jono Smilgevičiaus tėviškę, kurios nežymi jokia rodyklė. Signataro tėviškėje gyvenanti moteris, beje, atsikrausčiusi iš Jurbarko krašto, guodėsi, kad dėmesio šiai lankytinai vietai nėra daug. Žadėjo jau kitą dieną pati važiuoti pas seniūnę ir pasakyti, kad jai buvo nesmagu dėl klaidžiojusių ir sodybą vos radusių svečių.
„Ieškant signataro J. Vailokaičio tėviškės, navigacija mus nuvedė į žymaus šalyje prodiuserio ir krepšininko sodybą Sintautuose. Sodyboje besidarbuojantis žmogus nustebo, kad čia ieškome signataro tėviškės, nes, anot jo, čia žymiausias yra sodybos savininkas, kurio pavardės etikos sumetimais neminėsiu. Žvirgždaičių kaime, Šakių rajone, paklausus kelio į signataro Staugaičio tėviškę, teko aiškinti, kas iš viso yra tie signatarai ir ką jie davė Lietuvai. Išaiškinti lengva nebuvo. Po to šis, prie parduotuvės sutiktas, vyriškis ilgai kraipė galvą ir stebėjosi, kodėl, kai tokia karšta diena, važiuojame ne prie jūros, o žvyrkeliais ir vieškeliais važinėjame po signatarų tėviškes“, – pasakojo D. Juodaitis.
Vyras džiaugiasi, kad kelionės labai patiko septynmetei dukrai Elzei. Kai šeima lankyti signatarų tėviškių vyko pirmą kartą, vaikas dar nesuprato, kur ir kodėl važiuoja. Tačiau antrosios išvykos mergaitė jau laukė ir degė noru keliauti.
„Klausinėjo, ką signatarai veikė, kiek vaikų turėjo. Aišku, atsakyti galėjome ne į visus klausimus, todėl labai patiko pasitaikiusi ekskursija į dr. Jono Basanavičiaus tėviškę, ten mus vedžiojo gidė, todėl gavome labai daug įdomios informacijos. Dabar, kai kalbamės apie kokį nors žymesnį žmogų, dukra jau paklausia, kur yra jo tėviškė, ar jis dar ten gyvena. Buvo dar sunkiau, kai kartą paklausė, kur yra jos mėgstamų atlikėjų Marijaus Mikutavičiaus ir Justės Arlauskaitės tėviškės“, – juokėsi D. Juodaitis.
Vyras džiaugiasi, kad kelionės po signatarų tėviškes ne tik dukrai, bet ir visai šeimai padėjo dar kartą suprasti – kad ir kur bebūtų, tėviškės kvapas visada bus maloniausias, rasa ant žolės žemčiūgais spindės, o iš tėviškės sodo nuskintas obuolys kartais bus ne tik maistas, bet ir vaistas. Tai vaikystės ir jaunystės dienų, kuomet ir užsimezga ryšys su kiekvienam šventa vieta – tėviške.
„Keliaudami po signatarų tėviškes ir dėdami gėles prie atminimo stulpelių ar rišdami trispalves juostas, filmavomės. Jau esu sutaręs su vienu fotografu-operatoriumi, kuris iš šios medžiagos padarys mūsų kelionės filmą, jį norėtume savo draugams ir artimiesiems pristatyti dar šiais metais. Jeigu viskas pavyks, turiu svajonę šį filmą parodyti ir Jurbarko mokyklų moksleiviams. Taip pakviesti keliauti po mūsų Lietuvą, ją labiau pažinti ir mylėti, domėtis krašto istorija ir ją puoselėti“, – po gimtinę keliauti kvietė D. Juodaitis.
Lukas PILECKAS
