Nuo ankstyvo pavasario triskart per savaitę automobilių stovėjimo aikštelėje prie „Maximos” sustoja baltas ūkininko Algio Dobilo mikroautobusas. Atvėręs galines duris pieno ūkio šeimininkas jurbarkiečiams pilsto pieną, parduoda varškę, sūrį, grietinę ir sviestą. Ūkininkas neslepia, kad šeimos verslas yra tarsi gelbėjimo ratas žlungančiam pieno ūkiui.
Šimkaičių seniūnijos Paskynų kaime gyvenantys ūkininkai Janina ir Algis Dobilai jau seniai, tačiau tokių sunkių laikų, kokie pieno gamintojams yra dabar, neprisimena. Kai praėjusią žiemą už pieną pradėjo mokėti tik po 53 ct, ūkininkai visiškai sutriko. Pasak A. Dobilo, turi visai nemokėti skaičiuoti, kad nesuprastum, kiek toks darbas duoda nuostolių. Karvių priežiūra, kokybiškų pašarų paruošimas, papildai, atlyginimas melžėjai ir daugelis kitų dalykų, be kurių ūkyje neišsiversi, kainuoja labai brangiai.
„Suskaičiavome, kad pieno savikaina – 74 ct, o už litrą mums moka tik 53 ct. Kokia nauda iš tokio darbo, jei kasdien ritiesi žemyn? Pasiūliau žmonai parduoti karves ir ieškoti kito užsiėmimo, tačiau Janina nusprendė, kad reikia pabandyti perdirbti pieną ir pardavinėti produktus. Tai paskutinis mūsų bandymas išlaikyti pieno ūkį”, – tikino A. Dobilas.
Griebtis verslo juos paskatino ir žemės ūkio ministro Kazimiero Starkevičiaus raginimas patiems pardavinėti ūkiuose pagamintą produkciją. A. Dobilas buvo vienas pirmųjų, Jurbarke užsikrėtęs šia idėja. Pasak ūkininko, kai jis pradėjo minti valstybinių įstaigų slenksčius, dar nebuvo jokių norminių dokumentų – tik geranoriškas požiūris į iniciatyvą, kuri naudinga ir ūkininkui, ir žmonėms, galintiems pigiau nei parduotuvėje įsigyti kokybiškų produktų.
Gauti leidimą legaliai prekiauti pieno produktais nėra taip lengva, kaip galima įsivaizduoti. Pirmiausia ūkininkai turėjo įsirengti reikalavimus atitinkančias patalpas pienui perdirbti.
„Norėjau, kad pieną perdirbtume namuose, tačiau greitai pajutau, kad tuo nepatenkinta visa šeima – virtuvėje nuolat jautėme rauginamo pieno kvapą. Pagalvoję nusprendėme virtuvę įsirengti fermoje. Anksčiau buvo reikalaujama, kad pieno aušintuvas ir plovykla būtų atskiroje patalpoje, dabar to niekas nereikalauja, todėl atliko vienas kambarys, kuriame ir pastatėme dujinę viryklę, pieno separatorius, elektrinę sviestmušę. Netrukus ten pat rasime vietos ir elektra šildomam varškės gamybos katilui”, – pasakojo J. Dobilienė.
Jos valdose – nepaprastai tvarkinga ir švaru, nors keturias dienas per savaitę moteris nuo viryklės beveik neatsitraukia. Pagalbininkų Janina nesamdo – prie vienos viryklės dviem šeimininkėms vietos nėra, be to, pieno produktų gamyba yra pernelyg atsakingas darbas, kad galėtum jį patikėti svetimam žmogui. Didelius reikalavimus J. Dobilienė kelia net melžėjai, o virtuvėje pasikliauja tik savais: jauniausioji duktė fasuoja sviestą ir varškę, vyresnioji važiuoja į Jurbarką pardavinėti produktų.
Prie „Maximos” A. Dobilo autobusiuko rytais laukia būrelis moterų, kelias valandas prie jo rikiuojasi produktus perkančių žmonių eilė. Jurbarkiečiai jau žino, kad legaliai parduodami pieno produktai yra saugūs: pasitikrino sveikatą ne tik ūkininkai – papildomai ištirtos ir paskiepytos jų karvės, nuolat atliekami pieno tyrimai, produktų receptūra domisi ir pieno perdirbimą kontroliuoja Jurbarko rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai.
„Iš pradžių jaučiausi nejaukiai, nes tapau visų matomas – Jurbarko rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojai nuolat atvažiuodavo pažiūrėti, kaip man sekasi, patardavo, ką ir kaip daryti. Esu jiems dėkingas, nes pradedančiam patarimų tikrai reikia”, – sakė A. Dobilas.
Perėjęs „skaistyklą”, į baltąjį autobusėlį A. Dobilas pasodino vyresniąją dukrą Renatą. Dabar ji bendrauja su pieno produktų pirkėjais, išklauso visus jų pageidavimus ir priekaištus. Renata sako, kad jurbarkiečiai daugiausia perka pieną. Iš pradžių ūkininkai jį pilstydavo į litro, dviejų ir penkių litrų plastikinius butelius, tačiau labai greitai pirkėjai įpratino pilti pieną į jų atsineštus indus. Jurbarkiečiai džiaugiasi, kad nereikia mokėti už vienkartinę tarą, o šiuolaikiškai mąstantys ūkininkai patenkinti, kad plastikiniai buteliai neteršia aplinkos.
Tačiau ne visus žmonių pageidavimus ūkininkai gali patenkinti. Dažnai prašoma atvežti rytą pamelžto, dar šilto pieno, tačiau pardavinėti neatšaldytą pieną draudžiama – jame sparčiai dauginasi bakterijos. Negamina Janina ir saldžių sūrių, tačiau kai pradės veikti 200 l varškės gamybos katilas, būtinai jų suslėgs. Ūkininkė tikino, kad visi jų parduodami produktai natūralūs. Net pienas rauginamas natūraliai, nededant jokių priedų.
Šiuo metu ūkininkai keturis kartus per savaitę į miestą parduoti išveža maždaug po 3 kg sviesto, 10 kg varškės, 13 kg sūrių, 30 l grietinės. Ko neparduoda, kitą dieną į Jurbarką jau nebeveža.
„Sūrius sūdome, kepame, džioviname – valgome patys, dalijamės su dukros šeima. Grietinę atšaldome ir mušame sviestą. Tai didžiausią paklausą turinti mūsų prekė – tiek nepagaminame, kad visiems norintiems nusipirkti užtektų”, – tikino J. Dobilienė.
Ūkyje pagamintus produktus Jurbarke pardavinėjanti Renata pasakojo, kad vyresnės kartos miestiečiai dažnai įsigyja po 5 l šviežio pieno.
„Girdžiu, kaip moterys kalbasi, kad palikusios susistovėti, nusigriebia grietinę, suraugina, gamina varškę. Tokių produktų kainų nė iš tolo nepalyginsi su parduodamų parduotuvėse”, – įsitikinusi moteris.
Geriausias Dobilų ūkyje pagamintų pieno produktų kokybės įrodymas – prie baltojo autobusėlio išsirikiavusi pirkėjų eilė. Ūkininkai šventai įsitikinę, kad gerų produktų iš prasto pieno nepagaminsi, todėl prieš pradėdami verslą pardavė sergančias, susižalojusias karves, produktams gaminti nenaudoja užtrūkstančių karvių pieno.
Gal dėl to jiems ir sekasi, kad labai stengiasi dėl kokybės. Iki šiol pienu ir jo produktais prekiavę tik prie „Maximos” ir Naujamiestyje, nuo rugpjūčio pradžios iš baltojo autobusėlio produktais prekiauja dar trijose miesto vietose – Naujamiestyje prie parduotuvės „Topolis”, Jurbarkuose prie parduotuvės „Aibė” ir miškininkų gyvenvietėje esančioje Jurbarko miškų urėdijos aikštelėje.
Kol pieno kainos nepakils bent iki 1 Lt, Dobilų šeima gamins pieno produktus ir sūriais bei sviestu džiugins miestiečius. Tačiau sakyti, kad šeimos verslas bus amžinas, ūkininkai nesiryžta, nes abu sutaria, kad gaminti pieno produktus – sunkus ir labai atsakingas darbas.
Daiva BARTKIENĖ
