Laura Jaraitė ir Mindaugas Stiga prieš keletą metų atsikraustė į Rūstekonius – mažytį kaimą Seredžiaus seniūnijoje. Gyvena, augina vaikus ir džiaugiasi. Abu – muzikos profesionalai, vilniečiai, tačiau nei atstumas iki sostinės, nei kaimo buitis jų nevargina. Laura sako, kad Lietuva nedidelė, ir viskas čia už kampo. Mindaugas mano, kad greit visi važiuos į kaimą auginti vaikų. „Paminėsit mano žodį!“ – dar priduria.
Pirmiausia – muzika
Į seną savo senelių sodybą Mindaugas pirmiausia atsivežė modernią garso įrašų studiją. „Atvažiavę įsirašinėti vokiečiai sakė: negalim patikėti! Lauke 19 amžius – vandenį reikia semti iš šulinio, miegoti kluone ant šieno, o viduje –21-ojo pabaiga!“ – pasakoja kompozitorius, garso režisierius, audioinžinierius, prodiuseris M. Stiga.
Prodiuseris iš šių apibūdinimų Mindaugui labiausiai keistas. „Dabar tas žodis toks nuvargęs, kad gėda tarti, – sako vyras ir pasakoja savo kelią į muzikos pasaulį. – Baigiau Balio Dvariono muzikos mokyklą, Gruodžio konservatoriją ir Miuncheno muzikos ir teatro akademiją. Specialybė buvo garso režisūra, o katedra – televizijos ir radijo menas. O ten jau viskas telpa! Ir garso įrašai, ir prodiusavimas, ir muzikos kompozicija, ir instrumentai…“
Po studijų važinėjo po visą pasaulį ir dirbo su roko žvaigždėmis. „Su tikromis žvaigždėmis, – pabrėžia Mindaugas, – bet jau buvau pakankamai brandus, kad neaikčiočiau ir neprašyčiau autografų.“ Lietuvoje M. Stiga dirbo su A. Mamontovu, grupe „Skylė“, Vytautu Babravičiumi-Simu įrašinėjant jų albumus.
Laura savo veiklą apibūdina žodžiu kūrėja. „Manau, tai teisingiausias žodis įvertinti tą, ką darau. Esu atlikėja, dainininkė, smuikininkė, kūrėja. Mokiausi Čiurlionio menų gimnazijoje, Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje baigiau smuiko klasę, ir magistro studijos – smuiko. Tada grojau tarptautiniame jaunimo orkestre, keliavome po pasaulį. Atlyginimas buvo neypatingas, bet pamačiau daug“, – pasakoja L. Jaraitė.
Ir dainavo Laura nuo ankstyvos vaikystės. „Man buvo ketveri, gal penkeri, ir jau tada svajojau būti dainininkė. Jaučiau, kad ir pabaigusi muzikos akademiją eisiu atlikėjos keliu, dainuosiu. Aš norėjau kitokios scenos – ne orkestro ir ne teatro duobės. Ir visada turėjau tą kitokią sceną“, – pasakoja dainininkė.
Noras dainuoti Laurą suvedė su Mindaugu. Dar ne tada, kai Vilniaus pakraštyje gyvenusi močiutė anūkės ieškodavo pagal garsą ir rasdavo… triušių narve dainuojančią Povilaitį. Ir ne tada, kai Balio Dvariono muzikos mokykloje ji lankė dainavimo pamokas. Nors galėjo. Nes Mindaugas tuomet mokėsi Čiurlionio menų gimnazijoje – tos mokyklos šalia, tik laiptukais į viršų. „Mes galbūt tam pačiam bufete tuos pačius zefyriukus valgėme?“ – pasvarsto jis. „O į Panerius, kur aš dainuodavau triušių narve, kitapus geležinkelio pas tetą atvažiuodavo Mindaugas iš Kauno“, – sako ji.
Po tas pačias pievas
Apsisprendusi likti Lietuvoje ir dainuoti, dėl savo dainų įrašo Laura kreipėsi į Mindaugą.
Kai jų dukrai suėjo treji, jie atvažiavo gyventi į Rūstekonius. Nusprendė, kad negalima leisti numirti senelių sodybai, reikia, kad vaikai vėl lakstytų po pievas, po kurias lakstė ir Mindaugas.
Senelių Onos ir Antano Stigų jau seniai nėra, bet su jais ir ta sodyba Mindaugą sieja stiprus ryšys. „Kai sužinojau, kad laukiam mažiuko, galvojau, kad noriu jam suteikti tikrąją pavardę – senelio, kurį labai mylėjau ir gerbiau. Tas ryšys nenutraukiamas“, – sako vyras, jau brandaus amžiaus nusprendęs pasikeisti savo pavardę į senelio.
Paklausta, kaip gyvena, Laura sako, kad jau nebėra to stereotipo, kad kaimas – tai karvės ir burokų lysvės. „Pradžioje juodą darbą dirbome – išmėžt sodybą. Per šitiek metų visi tik vežė viską – tradicinė lietuviška situacija, ir niekas nieko neišmetė“, – sako Mindaugas.
Senelių sodyba Mindaugui visada buvo labai svarbi. Būdamas šešiolikos jis atvažiavo, susikvietė klausutiškius draugus ir pradėjo tvarkytis. „Valėm, šviesinom tą sodybą visą vasarą. Kai giminės pamatė, kalbos apie pardavinėjimą baigėsi, mano užsispyrimas padėjo ją išsaugoti ir prikelti antram gyvenimui. Natūralumas turi būti, jis grįžta. Paminėsit mano žodį – greit visi važiuos į kaimą, nes kaip galima auginti vaikus mieste? Mieste augdami jie galvoja, kad ir kiaušiniai auga maksimoje. Rytais daugiabučiuose skamba žedintuvai, lėkimas ir stumdymasis. O čia: veži vaiką į darželį ir matai briedį. Šernas prabėga… “, – džiaugiasi vyriškis, savo vaikystės pievas išsaugojęs savo vaikams.
Skambanti buitis
Savo darbų didmiesčiuose Laura ir Mindaugas nemetė. „Gyvename visą laiką ant ratų – kaimas, Kaunas, Vilnius, ir vėl ratu, ir vaikus auginame. Lietuvoj viskas yra už kampo – kai mąstai taip, viskas paprasta“, – sako Laura.
Jiedu puikiai pritapo ir nemiestiškoje aplinkoje ir tapo žinomi kaip atlikėjai ir kultūrininkai. Tiesa, muzikos mokytojos darbo Laura atsisakė taupydama balsą, nes mokykloje reikia daug šnekėti. Tačiau Klausučių kultūros centre vadovauja dviem kolektyvams. O Mindaugas yra, jo paties žodžiais, nepriklausomas pagalbininkas – įgarsinti, akompanuoti, aranžuoti, net apipavidalinti.
Kai reikia nuo kaimo darbų eiti į sceną, pasak L. Jaraitės, kartais būna – oho!
O kokie darbai? Juk karvės Mindaugas jai dar nenupirko? „Na, ne melžėja, ne melžėja, – juokdamasi sako moteris. – Bet mes turim dabar naujagimį – Ąžuolą, yra ką veikti. Ir muzikinės veiklos turime sočiai. Užtat šiais metais jokių salotų, svogūnėlių ir agurkų neauginame – nepersiplėši. Neauginame, bet žinome, kur gauti, tikrai neperkame parduotuvėje“, – patikina moteris ir pagiria bičiulius, besidalijančius savo išaugintomis gėrybėmis.
„Mes gyvenam kol kas pusiau statybose, pusiau namuose, pusiau studijoje – tokia sriuba, mes toj sriuboj verdam, pamažu troškinamės“, – Mindaugas buitiškai apibūdina dabartinę aplinką ir būtį.
Šioje skambančioje buityje skleidžiasi Stigų dukros Elingos talentai. Nuo trejų metų tėtis Elingą keliskart per savaitę vežiojo į E. Špokaitės baleto mokyklą. Penkerius metus – į muzikos mokyklą Kaune, į pianino klasę.
Rugsėjį mergaitei bus devyneri, ir šiemet ji jau nebesimokys Klausučiuose, bet iškeliaus į Čiurlionio menų gimnaziją – tą pačią, kurioje mokėsi ir jos tėveliai. Ir gyvens bendrabutyje.
Ar toks dukros, ar tėvų noras, kad sektų jų pėdomis? „Elinga moka prakalbinti instrumentą, – sako tėtis Mindaugas. Tačiau pats dukros lavinti negalėtų. – Tu niekada nebūsi mokytojas, nes tu esi tėtis.“
Kasdienos sriuba – skani
O kas Stigų namuose verda pietums sriubą? „Mama verda…“ – sako Laura. O Mindaugas primena, kad ir tėtė. „Mama verda sriubą, tėtė kepa kepsnius. Mama kasdien, o kai tėtė gamina, būna šventė“, – patikslina.
O mamai verdant sriubą, mažiukas Ąžuolas, kuriam dabar 9 mėnesiai, kabo tėčiui ant rankos, o kita jis trimeriu pjauna žolę.
Tokia tat kaimo buitis ir tokia kaimiška sriuba. Skani!
Laura sakė nepykstanti, kad Mindaugas ją atvežė į kaimą, ir kaimu nenusivylusi. „Vilniuje jau po savaitės pradedu dusti“, – prisipažįsta. Ji pasiilgsta kaimo oro, savo vienkiemio, į kiemą ateinančių stirnų, kaimynų, kurie nearti, bet visi – šaunūs. Savo šuns ir savo katės. Ir svetimų, kurios ateina kada nori ir taip pat išeina…
„Vasarą smagu, o žiemą gal net geriau – tylu, ramu, niekas nepravažiuoja… O krosnį kurt – kas gi čia yra! Sunkiausia būna pavasarį, kai reikia vaikščioti su kaliošais, – juokiasi Laura ir neabejoja, kad šeimyninis projektas Rūstekoniuose, kaip ir pietų sriuba, – pavykęs.
Ji įprato prie gyvenimo kaime, ir jai patinka. Ji išmoko greitai pakeisti įvaizdį – iš kaliošų įšokusi į aukšakulnius ir užsivožusi skrybėlę iš senovinės spintos.
Danutė Karopčikienė