Norite, kad svarbios akimirkos išliktų amžinai? Tuomet eikite pasivaikščioti į „Aukso pievą“. Po šiuo pavadinimu slepiasi meniškų jurbarkiečių pora – Auksė Vabalaitė ir Marius Bitė. Duetas jau kelerius metus teikia profesionalias fotografijos ir filmavimo paslaugas bei dalyvauja įvairiuose nekomerciniuose projektuose.
Projektą „Aukso pieva“ jurbarkiečiai sukūrė prieš keletą metų norėdami pasidalyti Auksės fotografijomis ir idėjomis, tačiau vėliau viskas virto kur kas rimtesniais darbais ne tik fotografuojant, bet ir filmuojant.
„Marius, kuris ilgai buvo tiesiog pagalbininku mano fotografijos projektuose, nusprendė save išbandyti filmuodamas. Tačiau pagrindinis jo tikslas buvo nenueiti paprasčiausiu keliu, o daryti tai, kas paprastam žmogui yra nematyta, nepajausta. Todėl filmuodamas Marius naudoja profesionalų droną, su kuriuo įamžina vaizdus iš oro, taip pat pasitelkia kitus įdomesnius ir sudėtingesnius filmavimo bei vaizdų įamžinimo būdus. Kaip mes kartais pajuokaujame, darbų sritys susiskirstė pagal pavardes – Vabalaitei priklauso darbai ant žemės, o Bitei pavaldus dangus“, – juokėsi Auksė.
Rutinos nejaučia
Kūrybinga pora tikina, kad jų darbe svarbiausia pažvelgti kitaip, pamatyti grožį smulkmenose, užfiksuoti jausmus, pasiekti, kad darbus matančiam žiūrovui kiltų emocijos.
Auksei dažniausiai tenka fiksuoti vestuves, krikštynas, daryti vaikų, šeimos ar asmenines fotosesijas. Fotografė džiaugiasi, kad bent jau kol kas jai pavyksta nugalėti rutiną ir darbai netampa kančia.
„Artimiausia širdžiai – žmonių fotografija, portretai. Visas procesas nuo pokalbio su žmogumi, jo žvilgsnio, iki galutinio produkto man kažkoks stebuklingas. Įgyvendindama tam tikrą idėją, atskleisdama žmogaus gražiausias ir nematytas puses stengiuosi parodyti savitą kiekvieno žmogaus energiją ir asmenybę. Tos trumpos kelionės, atrandant žmogų kaip tokį vienintelį ir unikalų, labai praturtina mane pačią, plečia požiūrį į supančią aplinką“, – pasakojo Auksė.
Marius dažniau žvalgosi ne į suasmenintus, bet į bendrus vaizdus. Socialiniame tinkle „Facebook“ pirmasis jo projektas „Miesto šešėliai“ sulaukė daug dėmesio. Šiame filmuke jis siekė perteikti dramatišką ir nematytą Jurbarko pusę – gaudė vaizdus naktį, kai dauguma žmonių jau ilsėjosi namuose. Filmuko tikslas buvo parodyti žiūrovui dramatiškų vaizdų sūkurį, priversti pajausti dinamišką įtampą ir į savo miestą pažvelgti iš nematytos pusės. Naujausias dueto video ir foto projektas – Jurbarko miesto ir verslo dienos.
„Norėjome parodyti, koks guvus ir žavus mūsų miestelis tokių švenčių metu. Tačiau ir vėl siekėme kažko unikalaus bei nematyto, todėl visi vaizdai įamžinti iš dangaus. Paprastam miestelio gyventojui, kuris kasdien jau daugelį metų vaikšto tomis pačiomis gatvėmis, pamatyti, kaip įprasti vaizdai atrodo iš paukščio skrydžio, yra įdomi patirtis“, – įsitikinusi Auksė.
Dabar jie ruošia dar vieną nekomercinį projektą, kurio tikslas – įamžinti Jurbarko žmones.
Jaučia pareigą gimtinei
Fotografė tikina dažnai sulaukianti klausimo, kodėl darbuose užfiksuota daugybė Jurbarko, o ne kitų miestų akimirkų. Atsakymas į šį klausimą paprastas – jie su Mariumi kilę iš Jurbarko, todėl šis kraštas jiems artimas ir mielas.
„Internete galima rasti daug gražių vaizdelių ir nuotraukų iš kitų Lietuvos ir pasaulio miestų, tačiau tą šiltą jausmą širdyje galima pajusti tik matant savo miestą, savus žmones, kupinus atsiminimų ir artimus širdžiai vaizdus. O kodėl nepabandžius pažiūrėti į savo miestelį kitomis akimis? Dažnai mes jau ir nebepastebime, kokiame gražiame mieste gyvename ir kokie fantastiški ir dailūs žmonės čia gyvena, todėl „Aukso pievos“ komandos pareiga yra tai parodyti“, – įsitikinusi fotografė.
Fotografavo šaudant
Tiesa, fotografuoti tenka toli gražu ne tik Jurbarke. Be visoje šalyje ir užsienyje fiksuojamų vestuvių ir kitų šeimos švenčių fotosesijų, tenka dalyvauti ir grynai meniniuose projektuose. Pastarieji kartais tampa net pavojingais nuotykiais.
Auksei itin įsiminė praėjusios vasaros viešnagė Lakdalio mieste Belgijoje. Čia menininkai dalyvavo projekte, kur turėjo įamžinti miestą nematytu kampu. Kartu su Mariumi po Lakdalį dviračiais važinėdama Auksė tarp tvarkingų belgų namų pastebėjo apleistą pastatą.
Vietoje tvoros ir vartų prieš namą buvo parverstas viela apvyniotas medžio rąstas, su nežinoma kalba aprašinėtomis ir apkabinėtomis lentelėmis. Auksė pagalvojo – egzotika, kontrastas tarp tobulų namų vaizdų. Pradėjusi fotografuoti jurbarkietė vis artėjo prie grėsmingosios tvoros ir mintyse jau planavo, kad galbūt reikėtų įeiti ir į namo kiemą.
„Maniau, kad namas negyvenamas. Staiga kažkas iš kiemo vidaus pradėjo šaudyti ir aplink paleido gal šešių ar aštuonių šūvių seriją! Širdis nusirito į kulnus, griebiau savo dviratį ir drebančiomis galūnėmis skuodžiau šalin. Man išvykus tvora buvo išardyta, šaulys suimtas policijos ir uždarytas psichiatrinėje. Jo namuose buvo rasta nemažai nelegaliai laikomų ginklų. Įsivaizduokit, mano nuotraukos tapo istorija“, – emocijomis dalinosi menininkė.
Lakdalyje fiksuotus kadrus jurbarkiečiai turės galimybę išvysti – liepą fotografijų paroda bus surengta Belgijoje, o rugpjūtį atkeliaus ir į Jurbarką.
Tačiau Auksė istoriją fiksuoja ne tik užsienyje. Menininkė atvirauja, kad nors kiekvienas projektas palieka savą pėdsaką jos gyvenime, daugiausia įspūdžių suteikia nekomerciniai darbai.
„Vienas tokių projektų – tai praėjusiais metais kurta portretų serija „Kas aš esu“, kurioje buvo įamžinta vienuolika šokių studijos „Era“ merginų. Tuomet tikslas buvo atskleisti kiekvienos savitumą, unikalią emociją. Šią nuotraukų parodą integravome į Redos Žemelienės kurtą šokio spektaklį – buvo daug emocijų ir darbo, norint perteikti reikiamas emocijas žiūrovui“, – pasakojo Auksė.
Svarbiausia – komanda
Paprašyta įvardyti „Aukso pievos“ sėkmės receptą, Auksė neabejoja – komandinis darbas. Jie su Mariumi daug diskutuoja, svarsto, planuoja ir vienas kitą skatina kurti. Taip pat itin svarbu patirtis ir profesionali vaizdo fiksavimo įranga. Be tinkamo fotoaparato ir įgūdžių gražiai užfiksuoti vaizdų beveik neįmanoma.
Auksė tikina, kad visi žmonės ir šventės skirtingos, todėl ir poreikiai skiriasi. Vieni nori labiau tradicinių nuotraukų laiko jau patikrintose vietose, o kiti išdrįsta pilis bei parkus iškeisti į apleistus dvarus, miškus ar visai iš pirmo žvilgsnio nefotogeniškas vietas.
„Nors ir fotografuojame daug įprastų dalykų, tokių kaip vestuvės, krikštynos ar panašiai, tačiau ir ten stengiamės atrasti ir parodyti jausmą, kurį žmogus atras žiūrėdamas nuotraukas. Taigi mūsų komandos darbuose sutiksite tokį turinį, kuris turės savo istoriją“, – tikino Auksė.
Nors žmonės ir jų istorijos skirtingi, vieną nuotrauką menininkei tenka fiksuoti, ko gero, per visas vestuves. Tai – kadras, kai jaunavedžius tėvai pasitinka su druska ir duona – be šios tradicijos nepraeina beveik nė vienos vestuvės.
Lukas PILECKAS
https://player.vimeo.com/video/160438241
https://player.vimeo.com/video/164916432
Juk savivaldybe uzdraude naudoti dronus