Atokiau nuo Vadžgirio miestelio apsuptas laukų ir pievų šviečia senas Stoškų ūkis. Žvyruotu keliuku per rugieną atriedėjus į kiemą pasitinka aukšti medžiai ir spalvomis klestintys darželiai. Į pakalnę leidžiasi avilių pritupdytas senas sodas. Su Salomėja Stoškiene susėdame ant suolelio, kur jaukų pavėsį teikia antrą šimtmetį įpusėjusi troba ir daugiakamieniais medžiais užaugę prieš keletą dešimtmečių panamėj Alfonso Stoškaus susodinti kadagiai. Tikra kaimo ir vasaros idilė…
Salomėja šia idile džiaugiasi ir rūpinasi jau penktą dešimtį metų. „Čia vyro tėviškė, – sako ji, – ištekėjau vėlai, trisdešimties, dabar jaunesni šeimas kuria – ir skiriasi greitai.“ Vyrą gavo penkeriais jaunesnį – gal kad siuvėja, puošni panelė buvo? Tik nusijuokia Salomėja į tai – nes yra kur kas svarbesnių už puošnumą dalykų.
„Nesam susibarę nė sykio, – į pokalbį įsiterpia Alfonsas. – Aš ūmesnis, bet ji vis nuleisdavo niekais. Po kiek laiko pačiam nepatogu darosi, kai į tavo ūmumą atsako geru.“
Abudu džiaugiasi vaikais – Ramute ir Gintaru – užaugo dori, sąžiningi, nors nieko specialiai ir nedarė, kaip nors ypatingai neauklėjo. Tik stengėsi nedaryti nieko netinkamo, nes vaikai viską mato. „Prie kolchozo visi nešė, vogė, o mano nuostata kitokia – neimti kas ne tavo. Dėl vaikų, juk jie pamatys ir išmoks“, – sako Alfonsas.
Abu Stoškų vaikai gyvena netoli ir dažnai tėvus aplanko. „Darbus dirbti vaikai padeda ir anūkai, be jų pagalbos nieko nebepadarytume. Jau susišienavome – vieną vakarą atvažiavo Gintaras, kitą Ramutė su savo šeimyna“, – džiaugiasi Salomėja. Sūnus su žmona Virginija gyvena čia pat, Vadžgiryje. Abu dirba, laisvalaikiu abu sakraliniame ansamblyje dainuoja. Jų vyresnėlis Aurimas jau baigė universitetą, o jaunesnysis Martynas – studentas, jis, pasak močiutės, didysis pagalbininkas – su technika ir seneliams, ir kaimynams darbus nudirba. Dukra Ramutė – ekonomistė, gyvena Jurbarke. Jų vaikai Monika, Rokas ir Gabija – visi muzikalūs, kaip ir jų tėtis Skirmantas. Salomėja pasakotų ir pasakotų apie savo vaikus – juk jie ir anūkai ir yra didžiausias tėvų turtas ir pasididžiavimas.
O jei daugiau vaikų būtų, gal senojoje Stoškų sodyboje ir dabar skardentų jaunų balsai ir būtų kam gyventi? „Negalvojom apie tai tada – kai apsivedėm, vargingas buvo gyvenimas. Sulaukėm porikės, ir gana, norėjom, kad vaikai lengviau gyventų, nes pačių vaikystė buvo sunki – per karą iš namų išvaryti. Kai prasidėjo trėmimai, buvau trečioje klasėje – vaikas, o neužmigdavau naktimis iš baimės, kad neišvežtų, nes į Sibirą buvo tas pats kaip į kapus“, – nelinksmais atsiminimais dalijasi A. Stoškus.
Bet gyvenime daugiau šviesių dalykų. Štai sode dūzgia bitės, nešdamos į avilius medų, taip ir žmogus – triūsia, kaupia savo gyvenimo šviesulius, slepia po jais tai, kas rūstu ir skaudu. Bites Salomėja sode įkurdino. „Kai parėjau čia, buvo nesmagu be bitelių. Netrukus važiavau aplankyti savo sergančio dėdės. Tu, Seliute, bičių vežkis – sakė jis, – pasakoja Salomėja, kuri nuo vaikystės moka su bitėmis apsieiti. – Pati viską darau, Ramutė padeda. Pavasarinį medų jau išėmėm ir išleidom – dalijamės dalijamės.“ Ne tik medų, bet ir dėdės dovanotų bičių spiečius Salomėja išdalija – bičiuliškai, kaip nuo seno buvo priimta. Todėl tokie mieli ir traukiantys Vadžgirio Stoškų namai – ne vienas kaimynas čia ateina ir patarimo, ir pagalbos.
„Mūsų viskas senoviškai“, – sako S. Stoškienė kviesdama į vidų. Tikrai, viduje – kaip etnografijos muziejuje, skirtumas tik tas, kad seni daiktai ir rankdarbiai čia ne parodai, o gyvena kartu su šių namų žmonėmis. Ornamentais išpjaustinėtoje medinėje spintoje – šeimos relikvijoje – sukabinti drabužiai, ant ilgų suolų prie didelio stalo vos sutelpa Atsimainymo atlaiduosna suvažiavę giminės. Austiniai takeliai ant grindų mena vaikų ir anūkų basų kojelių šilumą.
Salomėja viską moka – megzti, siūti, siuvinėti, austi. „Jei netingi – tai viską turi mokėti, – sako aštuntą dešimtį bebaigianti moteris. – Jauna būdama audžiau ir audžiau, lenktyniaudavom su jau amžinatilsį Steponaičių Elenike – tokia mada buvo. Vestuvėms reikėdavo turėti rankšluosčių, ir laidotuvėms – šešis. O dabar visi bevertina pirktinį.“
Ne visi, ne visi, Salomėja – juk ir Jūsų austus rankšluosčius dėdyna net į Ameriką dovanų vežė, o amerikonai atsidėkodami Jums blizgantį šaliką įdavė. Kiekviena karta turi savo, o dabartinė žiūri, kad viskas būtų praktiška ir greitai. Keičiasi vertybės, mados, net žodžiai. Salomėja ir Alfonsas, anūkų seneliu ir močiute vadinami, neretai ir vienas į kitą taip kreipiasi, nors neužmiršo ir gražiųjų savo vaikystės žodžių – strujukas ir bobutė.
Salomėja televizoriaus nemėgsta, jos vakarai kaip ir jaunystėje prabėga su rankdarbiais. Tik kai anūkas Rokas su Tauragės krašto choru dainavo televizijos laidoje, močiutė ir senelis žiūrėjo neatsitraukdami ir balsavo, nes tikrai buvo gražu.
„Žiemą, kai ilgi vakarai, gerai kai turi kokį darbiuką. Tų kojinių kiek čia reikia, numezgu kelias, o megztinių dukra, marti ir anūkės pačios prisimezga gražiausių“, – sako Salomėja rodydama savo žiemos darbiuką – pradėtą nerti užuolaidą. Tokios kabo ir ant langų – kai vakare uždega elektrą, visame gražume pasirodo išsiuvinėti užuolaidų raštai.
„Pirmiausia reikia numegzti tinklą, – pasakoja nerdama su specialia senelio padaryta adata akutę po akutės, – paskui išsipieši kokį nori raštą ir išsiuvinėji.“
Pati jaunystėje išmokusi iš savo tetos, užuolaidų nėrimu sudomino ir kitas, nors tam darbui ypač reikia kruopštumo. „Lina nori išmokti, o Monikutė jau išmoko“, – džiaugiasi močiutė šiemet gimnaziją baigusia savo anūke, kuri buvo gera mokinė, yra puiki muzikantė ir ypač tikusi rankdarbiams – kokių gražių ji padaro!
Nepadėjo Salomėja ir siuvinio. Kaimynės senikės pamokyta, sau ir artimiesiems viską pasiūdavo, siuvimu kolūkyje ir pensiją užsidirbo. Prieš keletą metų pasiuvo tautinius rūbus Linos Lukošienės folkloro kolektyvo „Šebukai“ vaikams. „Su Lina draugaujam, kai tik kas, ji ir atlekia. Anūkės mano siuvimo irgi nebrokija“, – patenkinta močiutė. Neseniai Monika atvežė močiutei siūti išleistuvių suknelę, pati ją išsiuvinės ir per šventę pasipuoš kaip nė viena kita.
Aprodžiusi savo rankdarbius – ir šviežius, ir jaunystėje prie migdės – tokios namų darbo lajinės lempos – darytus, Salomėja veda į virtuvę. Joje – didžiulė, kone etnografinė krosnis su duonkepe. Tik nemanykit, kad šiuose namuose viskas beviltiškai pasenę – daiktai čia patvarūs ir puikiausiai atlieka savo paskirtį, o nagingas šeimininkas pasirūpino, kad ir patogumai būtų ne prastesni nei mieste: yra ir vandentiekis, ir kanalizacija, dušas, ir į būdelę už tvarto lakstyti jau seniai nebereikia.
„Duoną pati kepu“, – Salomėja riekia kvepiančias riekes. Lėkštelėje ašaroja sviestas, sodriu geltoniu gomurį kutena sūris, dūmu kvepia kumpis. Žengusi žingsnį per slenkstį iš po langu aptverto darželio nuskina mėtą arbatai ir kviečia vaišių, kokių pavydėti galėtų ir prašmatnių restoranų valgytojai.
„Pas mus viskas naminis“, – sako ne didžiuodamasi, o greičiau kiek kuklindamasi močiutė Salomėja, nes dažnai mūsų močiutėms atrodo, kad blogai apsieisi, jei nepavaišinsi svečio pirktine arbata ar kava iš blizgaus pakelio. Bet juk ir traukia vaikus į gimtines kaimų sodybas tas tikros duonos ir žolynų arbatos kvapas, neatsiejamas nuo didelės meilės, rūpesčio ir atidos, kur gana laiko ir darbus nudirbti, ir susėdus pasišnekėti, ir patylėti. Kur nematomas sklando džiaugsmas tuo, kas paprasta, bet labai tikra – kad geri vaikai ir anūkai, kad sveiki, kad per dieną eini ir eini, o saulėlydis toks gražus.
Danutė Karopčikienė
