Jurbarkiečiai Marija ir Juozas Kantautai sulaukė deimantinių vestuvių. Už ilgą amžių – garbė Dievui, o kad šešiasdešimt metų būtum laimingas kartu su žmogum, kurį jaunas būdamas vienintelį išsirinkai iš visų, reikia ir noro, ir pastangų: prisišlifuoti, prisigludinti, dviese gyventi vieną gyvenimą.
Susituokė Marija ir Juozas 1952-ųjų gruodžio 14-ąją. Tolimas tas laikas, bet prisimena viską, tarsi ir nebūtų tų šešių vėju pralėkusių dešimtmečių. „Labai graži buvo nuotaka“, – ir po šešiasdešimties metų gėrisi Juozas savo išsirinktąja. Jaunikiui kaip tik tą dieną suėjo 26-eri metai, nuotaka buvo šešeriais jaunesnė.
Jiedu susipažino Vytėnų MTS (mašinų ir traktorių stotis), kur Juozas Kantautas, kilimo nuo Pilviškių Vilkaviškio rajone, dirbo vairuotoju. Buvo šaunus kavalierius – turėjo motociklą ir merginas vaišindavo šokoladiniais saldainiais. Įsižiūrėjo Mariją Matelytę nuo Kartupėnų. Ji, jauna, dar nė aštuoniolikos neturinti, MTS-e dirbo buhaltere.
„Draugavom dvejus metus: pasimatydavom kontoroje, kur vairuotojai užeidavo kelialapių, palydėdavo mane iš šokių. Buvom pažįstami, ir tiek“, – pasakoja Marija, o paklausta apie dabar nieko nestebinantį gyvenimą kartu nesusituokus, net nusipurto: „Negyvenom kartu – būtų didžiausia paleistuvystė gyventi be šliūbo.“
Kai Juozas išėjo į Jurbarką dirbti elektrinėje, sutarė vestis. Į Jurbarko bažnyčią važiavo sunkvežimiu – besilaukianti vaikelio svočia kabinoje, o nuotaka su skolintu nuometu – priekaboje. „Galėjom tuoktis ir Skirsnemunėje, bet piršlys buvo komunistas ir bijojo, kad kas nepamatytų“, – sako Marija. O ją pamatė ir nubaudė – išmetė iš komjaunimo. Bet Marija sako to ir siekusi, nes „tokia iš manęs komjaunuolė, įstojau tik dėl pažado atleisti nuo mokesčio už mokslą. Pažadėjo, bet neištesėjo, todėl mokyklos nebaigiau, nes mama per metus uždirbo 28 kilogramus vikių, o už mokslą reikėjo mokėti 175 rublius.“
Bet nepaisant visų nepriteklių, vestuvių dieną jiedu buvo linksmi ir gražūs, ir iki šiol laimingi.
Išėmusi iš savo mergautinio rankinuko, kur laiko visokias relikvijas, Marija rodo vestuvinę nuotrauką. „Suknelė ilga, bet gėlės – popierinės! – juokiasi. – Medžiagą nupirko Juozas, o pats jau turėjo kostiumą – dar neprastą, tokį vilkėjo tik Jurbarko pirmasis sekretorius!“
Vestuvės buvo kuklios, bet gyvenimas ilgas ir gražus. O kas iš to, pasak Marijos, kad dabar iškelia vestuves už dešimtis tūkstančių ir tuoj skiriasi.
Jiedu nebuvo nė dorai susipykę, nes ir pyktis nebuvo dėl ko. „Vis pasiauklėjam viens kitą, ir gyvenam, – kaip visada linksmai ir už abudu sako Marija ir giria savo Juozą, – geras vyras, už prasto būčiau netekėjusi. Mane į mokslus leido – neakivaizdiniu baigiau technikumą. Vaikus mylėjo, rūpinosi, vežė į mokslus.“
Aplenkė juos nelaimės, pasimiršo rūpesčiai, o didžiausia laimė, pasak deimantinių sutuoktinių – kad dori užaugo vaikai. „Tik galėjo jų daugiau būti“, – apgailestauja Juozas, o toliau vėl šneka Marija: „Anais laikais būtinai turėjo būti berniukas. Mano giminėj – visur dukros, tad kai gimė Regina, Juozas sakė: jau sūnaus neturėsim. Bet davė Dievas Jonuką.“
Abudu Kantautų vaikai baigė aukštuosius mokslus, sukūrė šeimas, savus vaikus užaugino: Regina – dukras Vitaliją ir Aliną, Jonas – dukrą Laurą ir du sūnus – Audrių ir Liną. Senelius džiugina proanūkiai Nojus ir Julius. Nors toli gyvena, bet dažnai aplanko, o vis tiek Marija prisipažįsta pavydinti tiems, kurių vaikai čia pat, Jurbarke, labiausiai – dėl anūkų ir proanūkių.
Kai augino vaikus, tokių patogumų, kokius dabar turi mamos, nė iš tolo nebuvo. Buitis gulė ant Marijos pečių: „Skalbti vystyklų Juozas man nepadėjo – jis dirbo, bet vandens iš šulinio, kuris buvo labai toli, visada prinešdavo.“
Kai panaikino tą dyzelinę elektrinę, tik dieną tiekusią miestiečiams elektrą, Juozas išėjo dirbti į elektros tinklus. Marija paauginusi vaikus dirbo vyriausiąja buhaltere buitinio aptarnavimo kombinate, sviesto gamykloje. „Tuomet skaičiuodavom su mediniais skaitytuvais ir milijonų nepradangindavom, o dabar – su kompiuteriais, ir nežino kur“, – ne be pašaipos apie nūdienos realijas kalba moteris.
„Kai apsivedėm, nusipirkom radiolą: apačioj radijas, viršuje patefonas – buvo labai didelė pramoga, mažai kas tokią turėjo. Vasarą bendradarbių šeima, turėjusi valtį, perkeldavo į Nemune buvusią salą – su vaikais, įsidėdavom paludienių, degindavomės, maudydavomės Nemune. Didelė buvo ta sala, jurbarkiečiai ten plukdydavo ir ožkas ganyti“, – prisimena Marija šeimos pramogas – jų irgi reikėjo, juk jauni buvo.
„Tada buvo dienos ilgesnės, tada parėję iš darbo dar daug laiko turėjom. O dabar labai trumpos dienos, dabar greičiau sukasi žemė“, – įsitikinusi Marija.
Virti valgyti, paskaityti laikraštį, pažiūrėti televizorių, megzti, važiuoti į sodą, nes tų obuolių prikrenta galybė, – trumpa dienos. Juozas prapuolęs garaže – nors tų šiuolaikinių mašinų pats nesiryžta remontuoti, susigalvoja kitų darbelių –neseniai nupynė didžiulį krepšį, bus anūkei malkoms nešti.
„Juozas tebėra, kaip ir visada buvo, mano tiekėjas. Aš niekur nebeinu, kojas skauda, o jis sveikesnis, – sako vėl Marija ir šypsosi, – nes turi gerą užlaikymą.“ Šypsosi ir Juozas. O kai paklausiu, ar yra koks receptas, kaip gražiai ir laimingai kartu šešiasdešimt metų gyventi, jau jis – trumpai ir paprastai sako: „Prisitaikyti reikia, vienas turi nusileisti. O per ilgesnį laiką prisišlifuoji vienas prie kito.“
Prisišlifuoji, prisigludini – matai ne tik savo akimis, mąstai ir savo žmogaus mintis, kalbi ir jo žodžius. Dviese gyveni tą patį gyvenimą. Deimantinių vestuvių dieną esi laimingas, kaip buvai ir prieš šešiasdešimt metų.
Danutė KAROPČIKIENĖ
