Esame įpratę, kad Joninės, arba Rasos, dažniausiai būna šlapios. Ir šįkart trumpiausią metų naktį pasitinkančiuosius plakė sidabrinio lietaus gijos. Ypatingas šis lietus buvo „Imsrės“ folkloro grupės dainininkėms ir vadovei Birutei Bartkutei, mininčioms kolektyvo kūrybinės veiklos 25-mečio jubiliejų. Pasak B. Bartkutės, ar lietus, ar kaitra – atlikėjos turi šypsotis, džiaugtis ir atrodyti gražios. Ir taip ketvirtis amžiaus! O ir vaidinti linksmumo nereikia, nes „Imsrės“ moterys ir mergaitės dainuoja iš visos širdies.
Hobis tapo darbu
Studijoje Jurbarko kultūros centre Birutė Bartkutė greitakalbe pasakoja, kaip pavyko Joninių renginys, dalijasi naujienomis – skambina muzikologė docentė Rūta Vildžiūnienė, chorvedybą studijavusią merginą pakvietusi į folkloro ansamblį ir meilę lietuvių liaudies dainoms įskiepijusi visam gyvenimui. Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje ir Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultete chorinio dirigavimo aštuonerius metus besimokiusi Birutė tiek pat laiko dainavo ir folkloriniame ansamblyje. R. Vildžiūnienės „žemaituke“ šaukiama nuo Griškabūdžio kilusi B. Bartkutė nepyko – žavėjo be galo energinga, charizmatiška ir veikli vadovės asmenybė, užbūrė vakarai, stovyklos su dainomis, lietuviškos tradicijos.
Tokį pat energijos ir veiklumo užtaisą 1986 metais absolventė atsivežė į Eržvilko kultūros namus, pakviesta dirbti meno vadove. Chorvedė subūrė vokalinį ansamblį, tačiau kylant atgimimo bangai ir visai Lietuvai pradėjus dainuoti liaudies dainas, B. Bartkutės buvo prašoma vesti tradicinius lietuviškus renginius, rengti liaudiškus pasirodymus. 1990 metais jauna specialistė atvyko dirbti į Jurbarko kultūros centrą jau kaip folkloro specialistė ir surinko pirmąsias suaugusiųjų ir vaikų grupes, kurios vėliau pavadintos „Imsre“.
Nuo tada B. Bartkutė dirba folkloriste, liaudies kultūros puoselėtoja, o tikroji specialybė – chorinis dirigavimas tapo hobiu. Sielai pailsėti moteris dainuoja vokaliniame ansamblyje „Verdenė“, kuriam vadovauja kolegė Dalė Jonušauskienė.
Daina teka kaip upė
Kaip Imsrė teka per Jurbarką čiurlendama savo melodiją, tai priglobdama, tai vėl paleisdama pakrantės žolynėlį ar rudeninį lapą, taip „Imsrės“ kolektyvas ketvirtį amžiaus skardena savo krašto ar tolimesnių pašalių dainas, priglausdamas balsinguosius, išmokydamas liaudiško dainavimo, vėl ir vėl kviesdamas prisijungti vaikučius į mažųjų „Imsriukų“ būrį.
Pirmieji „Imsrės“ nariai – Andžela Paulauskaitė, Rūta Šličkutė, Birutė Narbutaitė, Janina Ašutaitytė, Asta Akutaitienė, Romas Šefleris – jau nebedainuoja. Juos keitė kiti muziką mylintys žmonės. Vyriškiai ansamblyje neprigijo, tad „Imsrėje“ liko visur spėjančios ir viskuo besidominčios moterys. Yra dainuojančių daug metų, yra ir neseniai prisijungusių – visos gabios, balsingos.
„Esame drūtabalsės, įvaldžiusios dainavimo techniką, turime begalinį repertuarą kiekvienai progai, o koncertuodamos viena kitą suprantame iš natos, mirktelėjimo ar gilesnio atodūsio“, – sako grupės vadovė.
Puikios tos ansamblio moterys: pradinių klasių mokytoja, vaikučius muzikos mokanti šaunioji Monika Buitkuvienė, Eržvilko kultūros centro meno vadovė Gintarė Stirbienė, medikės Vilija Petravičienė ir Loreta Pažereckienė, smalininkietė pradinių klasių mokytoja Irena Bialoglovienė, Irena Kazlauskienė ir Vaiva Dobilienė, nuo pirmos klasės kartais ir pėsčiomis plumpdavusios iš Rotulių į repeticijas, užaugusios „Imsrėje“ ir grįžusios čia dainuoti, vienuoliktokė Vytautė Kazlauskaitė iš mažųjų „Imsriukų“ prisijungusi prie moterų, Kristina Vaznonytė, besimokanti ir dirbanti užsienyje, grįžusi į tėviškę prisijungia prie kolektyvo, šiuo metu veiklą pristabdžiusios sūnelius auginanti Birutė Pauliukienė ir bene ilgiausiai ansamblyje dainuojanti Rasa Gailiuvienė.
Per visus metus folkloro grupė keitėsi ne tiek ir daug – dainavo 25-27 žmonės. Tačiau labai plėtėsi ir darėsi sudėtingesnis repertuaras: išdainuotos dainos iš brolių A. ir J. Juškų dainynų, sustatytos svodbinės, krikštynų, karo, vaišių programos, žaidimai, rateliai, tarmiški pačiauškėjimai ir sutartinės. Be ansamblio neapsieina nė viena kalendorinė šventė, adventiniai vakarai, tradiciniai renginiai. Aukštaitiškos sutartinės, UNESCO įtrauktos į nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, iš pradžių moterų priimtos atsargiai, tapo neatsiejama programos dalimi – „Imsrė“ atlieka sudėtingas dvejines ir šokamąsias sutartines.
Folkloras – ne tik muzika
Išgirdusios moterų atliekamas sutartines, jas dainuoti panoro ir mažosios „Imsrės“ dainininkės. Nuo kolektyvo įkūrimo daugiau kaip 100 vaikų galėjo vadintis „Imsriukais“. Dabar grupėje yra 10 mergaičių – antrokių ir ketvirtokių. Į repeticijas dainorėlės renkasi 4 kartus per savaitę.
„Imsriukės“ ne tik dainuoja. Jos užsiima įvairių rankdarbių kūryba. „Per darbelius, rankdarbius prisikviečiu vaikų į kolektyvą. Vaikus dabar žavi popsas, todėl sudominti liaudies muzika sunku – reikia kažko šalia. Mane visada traukė darbai iš šiaudų, mokiausi varstyti sodus, tad dabar savo žinias perduodu vaikams, gaminame iš visko, kas po ranka papuola – šiaudų, šieno, kukurūzų. Rengiu seminarus ir visiems norintiems“, – pasakoja B. Bartkutė.
Ansamblis puošiasi tautiniais kostiumais. „Imsrės“ moterys kilusios iš įvairių Lietuvos regionų, tad ir dėvi jų kostiumus. Mergaitės rengiasi suvalkiečių ir žemaičių kostiumais.
Ne tik gaidos paklusniai į dainas sugula, bet ir žodis gražiai sklinda iš ansambliečių lūpų. Klegėdamos, tarmiškai pasirokuodamos dainininkės gerą nuotaiką neša žiūrovams. Čiauškute vadovės Birutės vadinama I. Bialoglovienė dalyvavo pasakotojų konkurse ir pateko į baigiamąjį turą Druskininkuose.
Svečiai ant vandens
Matyt, vanduo užkoduotas folkloro grupės pavadinime, nes B. Bartkutė rengia tarptautinį folkloro festivalį „Ant vandens“. Kitąmet jis bus šeštasis. 2006 metais į pirmąjį festivalis, rengtą prie Panemunės pilies, prigužėjo daug svečių iš užsienio, žiūrovai buvo sužavėti degančiomis skulptūromis ant vandens. Kartelė užkelta – dabar galima daryti tik geriau.
Svečiai visada laukiami, bet ir pati „Imsrė“ mėgsta svečiuotis. Su gražiausiomis savo dainomis važiuoja į Dainų šventes, dalyvauja festivaliuose „Skamba, skamba kankliai“ Vilniuje, „Atataria lamzdžiai“ Kaune, „Tek saulužė ant maračių“ Nidoje, konkurse „Tramtatulis“, kituose respublikiniuose ir tarptautiniuose renginiuose.
Dar šią vasarą vyks į festivalius Druskininkuose ir Juodkrantėje. O rudenį – labai laukiama kelionė į šventę Krailsheime, Vokietijoje, kuriai „Imsrė“ ruošia trankesnę, žygiuoti tinkamą dainų programą.
Daugelio metų įdirbis duoda vaisių – 2012 metais „Imsrė“ pelnė pagrindinį prizą tarptautiniame folkloro festivalyje „Mazūrijos žuvų turgus“ Ryne, Lenkijoje, ir I vietą tarptautiniame folkloro festivalyje „Krasnaja gorka“ Brianske, Rusijoje.
„Imsrės“ jubiliejus buvo atšvęstas Joninių naktį. Slėnyje liepsnojo ne tik laužas, bet ir 25 stebulės – po vieną kiekvieniems kūrybinės veiklos metams. B. Bartkutė išpuošė penkis plaustus, kurie su vainikėliais buvo plukdomi Mituva.
Pasiruošimo nuovargis beregint išnyko, kai šventėje muzikinius sveikinimus į sceną pradėjo nešti Birutės kraštiečiai, Patašinės laisvalaikio centro folkloro ansamblis „Nova“, mieli kolegos iš Jurbarko kultūros centro – liaudiškų šokių studija „Nemunėlis“ ir vyresniųjų liaudiškų šokių grupė „Mituva“, kapela „Mituva“, vokalinis ansamblis „Verdenė“, kapela „Šilas“.
Gausiai rasota žolė netrukdė šokiams ir rateliams, kupoliautojai prisirinko žolynų, jubiliatės ąžuolų lapų vainikais dabino Jonų ir Janinų galvas, o grupės „Trivašis“ bei „MiniJack“ užkūrė tikrą diskoteką.
„Imsrės“ mergaites vadovė apdovanojo šiaudinias paukščiais, o moterys gavo dailininko Zigmo Morlenco kiekvienai asmeniškai išdrožtus medinius šaukštus. Galbūt švęsdamos 25-metį ir vasaros saulėgrįžą „Imsrės“ dainininkės pasižadėjo dainuoti iki kito jubiliejaus? „Dainuosim, jei gyvi būsim. Ir kitus mokysim – juk dainuoti gali kiekvienas. Ir 30-mečio sulauksim“, – tvirtina energingoji vadovė B. Bartkutė.
Jūratė Stanaitienė