Neįmanoma ir nesinori pamiršti susitikimo su Sigute Džiaugiene. Kai ji kilojo senutėles močiutės klumpes, rodė protėvių nuotraukas, kai pasakojo apie savo žmones, šnekėjo apie savo gyvulėlius ir gėles ir kai vežė aprodyti savo gimtinę – Šveicariją ant Nemuno kranto, neapleido mintis: o, kad mums kiekvienam Dievulis būtų davęs tiek daug gyvenimo džiaugsmo ir meilės viskam.
Į savo senelių namus Vencloviškių kaime Sigutė Džiaugienė su šeima atsikraustė prieš keletą metų. Amžinatilsį močiutė taip norėjo, Sigutė – irgi, nes čia bėgiojo jos vaikystė.
1900-aisiais statytą namą – ko gero, seniausią kaime – šeima tvarko ir puošia. „Štai čia niekada nebuvo gyvenamojo kambario, tik ant sienos, nežinia kada ir kieno pakabintas, kabojo didžiulis kryžius“, – kviesdama vidun sušilti pasakoja Sigutė. Dabar prie tos sienos sumūrytas židinys, beje, iš vietinio molio – kadaise Vencloviškiuose būta plytų fabrikėlio.
„Senas ir mūsų kaimas. Pirmą kartą Vencloviškiai paminėti 1597 metais, o 1820-aisiais čia buvo 29 kiemai, – Sigutė pasakoja tai, ką sužinojo domėdamasi šio krašto praeitimi, o nuo savęs prideda, – gražus nedidelis mūsų kaimelis: įspūdingi kalneliai, o ant jų viršūnių – sodybos, senos ir naujai pastatytos. Ir turtingas – turime mokytojų ir žemdirbių, gyvena kalvis ir paštininkas, visi kaimynai labai šaunūs, susibėgam, bendraujam. Ir koks grožis – Šveicarija ant Nemuno kranto!”
Netoli Vencloviškių – Kartupėnų piliakalnis, ant kurio stovėjo senovės lietuvių Bisenės pilis, sudeginta kryžiuočių. Ir Kartupėnų mokyklos, kurią lankė Sigutė, tik nuodėguliai likę. „Sudegė prieš keletą metų, kai mirė ten gyvenusi mokytoja. Iš tėvelių namų Kaniūkuose kasryt eidavau į tą mokyklą, o grįždama užsukdavau į šiuos namus, močiutė visada laukdavo su karšta arbata.“
Senelių namai tebesaugo moters vaikiškus džiaugsmus, o seni daikteliai primena gerąją močiutę. „Prie šio ratelio sėdėjo verpdama mano močiutė Bronislava Veronika Jocienė, ir mane verpti mokė. Toms klumpėms jau apie 60 metų. Tai – palėpėje rasti lobiai, močiutės dovanos man“, – rodo Sigutė atnaujintus ir pagarbiai namuose saugomus daiktelius.
O iš skrynelės išima pluoštą nuotraukų: čia ir jos protėviai, ir tėveliai, ir ji pati, mažytė. Tos nespalvotos senos nuotraukos – brangi šeimos istorija. „Kaip skurdžiai ir sunkiai tie žmonės gyveno. Kiek negandų pakėlė. Bet kokie buvo stiprūs! – sako dėliodama nuotraukas. – Kartais pagalvoju: kad tik nebūtų karo – mes turbūt neištvertume.“
Negandų ir skausmo nemažai teko ir Sigutės daliai. Vaikystėje ji vos nesudegė, bet kitoks buvo jos likimas – gyventi ir būti labai gyvybingai, stipriai, optimistei. Moteris sako, kad jos tvirtovė – namai, o jų pamatas – darni šeima . Apie tokias vertybes svajojusi nuo mažens. Ir viena, ir kita ji turi. Su vyru užaugino sūnų ir dukrą. „Geras mano žmogus – jau 27 metus mes kartu, ir vaikai labai geri“, – sako Sigutė.
Kai ankstutėliai atsikėlusi išlydi savo žmones į darbus, imasi savo darbų. „Labai sukuosi, kad išlaikyčiau tuos namučius, tą mažą savo ūkelį. Auginu daržoves, melžiu karvę – sau, savo šeimai, užtat valgome natūralų maistą. Aš juos visus labai myliu“, – sako Sigutė, sutalpindama į tą „myliu“ ir savo žmones, ir namus, ir gyvulėlius.
Sigutės sodyboje daugybė gėlių, gal 50 skirtingų rūšių. Labiausiai sakė mėgstanti senovines – nuo bijūnų iki pamatinrožių, bet ir rožėms kieme surado gražią vietą. Vėlyvą rudenį bijūnai nebežydi, tik kambary ant palangių vis dar klesti ryškiažiedės pelargonijos. O kieme šviečia kalnas moliūgų – tarsi iš dangaus nusileidusi saulė.
Niekada Sigutei nebūna liūdna ar nuobodu. „Kiek aš darbų turiu!“ – džiaugiasi ji ir, be visų jau apšnekėtųjų, vardija kitus: prisirinkti žolelių – ir nuo kosulio, ir dėl virškinimo, ir arbatai, iškepti pyragą, parašyti eilėraštį…
„Nes čia toks poezijos kraštas, toks grožis, kai sužaliuoja tie kalneliai, kai sučiulba paukščiai! Mėgstu rašyti apie pavasarį, nes esu gimusi balandį, pavasaris – mano metas. Ir dar – humoreskas“, – sako moteris ir atverčia sąsiuvinį, kuriame užsirašo savo eilėraščius, nors visus moka atmintinai.
Tame pat sąsiuvinyje surašytos ir dainos, kurias dainavo su moterų ansambliu, kai dar gyveno Pauliuose. „Noriu jas išsaugoti, tegul lieka vaikams – juk tas laikas mano išgyventas“, – paaiškina.
Ir jau, žinoma, neišleidžia manęs Sigutė neparodžiusi savo gimtųjų apylinkių kalnelių ir klonių, nes visiems savo svečiams juos parodo. Leidžiamės į pakalnę, vėl kylame aukštumėlėn. Dviračių take sustojame prie seno kryžiaus, ant kurio parašyta, kad jį pastatė „jaunumėnia sodžiaus Vincloviškies 1916 m.“, prieiname senas kapinaites ir atsargiai statydamos kojas šiurename rudenio lapus.
Keliauninkai gal nė neįtaria, koks grožis yra ant kalno, kurio žibutėmis mėlynuojančiais šlaitais gėrisi važiuodami plentu Jurbarkas–Kaunas?
Nuo Bakano kalno atsiveria vaizdas į apačioje tekantį Nemuną. Pasak Sigutės, kai pavasarį sužydi kalneliai ir kloniai, kai sužaliuoja Nemuno krantai, stovėdamas ant to kalno jauti nepaprastą didybę. Tad ar bereikia dar kokios Šveicarijos?
Danutė Karopčikienė