Pavasaris į Jurbarką atėjo šokio žingsneliu. Didžiausia miesto šokėjų bendruomenė – „Nemunėlio“ ir „Šypsenos“ kolektyvai ir jų vadovė Jolanta Telišauskienė švenčia jubiliejinius metus. Prieš trisdešimt metų jauna choreografė Jolanta gimtajame Jurbarke subūrė šiuolaikinių šokių kolektyvą, kuris vėliau tapo „Šypsena“, o dar po penkerių scenoje pradėjo suktis „Nemunėlis“. Vienas po kito šie kolektyvai kvietė į jubiliejinius koncertus į tarpelį priimdami ir liaudiškų šokių festivalį „Linksminkimos“.
Degė noru siekti aukštumų
Mininti 30-ies metų choreografės darbo sukaktį Jolanta šokti pradėjo dar vaikystėje. Jos šokių mokytoja buvo Birutė Kliukienė, kuri mokė pramoginių šokių, bet teko šokti ir liaudiškus, o ir šiuolaikiniai šokiai jau skynėsi kelią į sceną. Atšokusi visą mokyklinį laikotarpį Jolanta išvažiavo į savo svajonių miestą Klaipėdą studijuoti choreografijos, nes kito kelio ji jau nebematė – užvaldė šokis.
Klaipėdos universitete J. Telišauskienė studijavo pramoginį šokį, bet gavo ir tautinio, klasikinio, šiuolaikinio šokio pagrindus. Šešių porų, pasirinkusių pramoginį šokį, kuratoriais buvo puikūs profesionalai S. ir R. Idzelevičiai. Ar todėl, kad kruopščiajai Jolantai teko ne toks atsakingas partneris, ar viršų paėmė didžiulė naujovių trauka, mintys ir širdis krypo šiuolaikinių šokių pusėn.
Dar prieš ruošdama diplominį darbą savaitgaliais ir laisvomis dienomis metus choreografė važinėjo į Jurbarką ir rinko vaikų grupes – tuomet studentas turėjo paruošti didžiulį renginį, parodyti trenažo pamokas ir pristatyti komisijai. Jolantai norėjosi padaryti daug, tobulai, naujai, ji degė noru dirbti ir siekti aukštumų.
Svajojusi įsikurti Klaipėdoje sulaukė tuometinės Kultūros skyriaus vedėjos Liudvikos Frejienės kvietimo grįžti į gimtąjį miestą. 1985 metais jaunoji specialistė pradėjo dirbti Jurbarko kultūros centre, kur jau laukė jos suburti jaunieji šokėjai. Tai buvo „Šypsenos“ užuomazgos.
Auga „Šypsenoje“
Trys grupės – apie 60 vaikų ir jaunuolių nuo 3 iki 19 metų – toks dabar „Šypsenos“ turtas. Kolektyvo pavadinimo atsiradimo aplinkybės aiškios – pradėjęs savo veiklą 1985-aisiais po poros metų pradėjo važinėti į konkursus, kur reikėjo prisistatyti. Ilgai sukę galvas pasikrikštijo paprastu, nuotaikingu vardu. Su šiuo vardu užaugo kelios kartos Jurbarko vaikų – visi mylimi, bet ir valdomi griežtos vadovės rankos.
„Sunku dabar dirbti su vaikais. Jie kitokie – mažiau ištvermingi, neturintys kantrybės. Štai darbas su pačiais mažiausiais – man vis atrodo, kad reikia padaryti geriau, kad jie gali. Norint vaikus išlaikyti grupėje reikia dirbti kartu su tėveliais. O berniukų ieškau visokiausiais būdais – vienas ateina, tai priprašau, kad dar ir kaimynus visus atsivestų“, – pasakoja J. Telišauskienė.
Didieji „Šypsenos“ šokėjai, į kuriuos lygiuojasi paauglių grupė, jau tikri profesionalai, laimėjimus ir apdovanojimus skinantys šalies čempionatuose, žavintys ne tik gimtojo miesto, Lietuvos, bet ir nemažai užsienio šalių žiūrovų, nuolatiniai Dainų švenčių dalyviai. Vaikai pamilo šokį, išsiugdė atsakomybės jausmą, išmoko dirbti ir turi ambicijų būti geriausiais. Trečia vieta? Tai reiškia, kad reikia dirbti dar daugiau!
Dalis „Šypsenos“ šokėjų šoka ir tautinius šokius. Jaunimas pats pareiškė norą dalyvauti „Nemunėlio“ jubiliejiniame renginyje, nors tuo pat metu intensyviai ruošėsi ir Mamos dienos koncertui, kuris buvo skirtas jų kolektyvo trisdešimtmečiui.
„Repetuojame labai daug. Man darbas kasdien nuo trijų iki pusės dešimtos – vieną grupę išleidžiu, kita jau trypia už durų. Labai daug jėgų ir širdies jiems atiduodu. Štai rudenį išeis mano vyriausieji „Šypsenos“ šokėjai, darysime atsisveikinimo koncertą. Kas žino, gal tai bus pabaiga“, – vadovės balse girdisi nuovargis, bet, jis atsitraukia, kai už salės durų suklega jaunieji šokėjai.
Sustoję gailėtųsi
Aštuoniolikmetė gimnazistė Toma Simanavičiūtė į „Šypseną“ atėjo būdama 4-5 metų. „Mama dirba kultūros centre, aš čia užaugau, tad visai natūraliai įsiliejau į šį kolektyvą. Šoku jau bene 13 metų – daugiausia šiuolaikinius šokius, bet ir tautinius „Nemunėlyje“, ir grupėje prie orkestro. Labai patinka, kad galime pabandyti visokių stilių šokius. Darbas sunkus, bet rezultatai viską atperka. Kai nuvažiuojame į čempionatus ir pamatome geresnius už save, atsiranda antras kvėpavimas dirbti ir pasiekti dar daugiau. To išmokė vadovė. Per tiek metų mes pripratome prie jos pastabų, dabar ji mums greičiau antra mama, o kolektyvas – viena šeima, kurioje norisi būti“, – sako mergina.
Toma pasakoja, kad buvo užklupęs tinginiukas, o būdama paauglė gėdijosi šokti tautinius šokius, tačiau dabar jie jai patinka labiausiai. Kitais metais mergina bus abiturientė, tačiau norėtų šokti ir toliau, nes to, ką gavo „Šypsenoje“, lengvai iš širdies neišmesi.
Vyriškajai „Šypsenos“ daliai atstovaujantis Ignas Daunys taip pat šoka nuo pirmos klasės. Kaip ir daugelį, į šokius nuvedė mama. Kolektyve yra šokę ir du vyresni Igno broliai.
„Man labiau patinka šiuolaikiniai šokiai, nors šoku ir tautinius. Dirbame daug, pavargstu, bet labai smagu. Žavi kelionės su šokėjais, kurie jau seniai tapo geriausiais draugais“, – pasakoja vaikinas.
Ignas žavisi vyriausiais „Nemunėlio“ šokėjais, kurie tiek metų šoka ir bendrauja, o mažiausiems sako: „Tik nesustokit, nes gailėsitės!“
Liaudies šokiai – antroji meilė
„Visada mylėjau liaudišką šokį. Todėl, kai prieš 25-erius metus į Jurbarką po mokslų grįžo buvę šokėjai ir paprašė kažką sugalvoti – atsirado „Nemunėlis“, – sako Jolanta. Nerijus, Artūras, Arijana, Inesa – pirmieji šokėjai, beveik visi tebešokantys „Nemunėlio“ vyresniųjų grupėje. Labiausiai patyrę, elegantiški, ko gero, tituluočiausi J. Telišauskienės auklėtiniai, skinantys laurus visuose konkursuose, priverčiantys konkurentus nuleisti galvas, nes visi žino, kad „Nemunėlis“ – nugalėtojas, gavęs garbingą „Aukso paukštės“ apdovanojimą. Kiekvienas šios grupės pasirodymuose visų pirma pastebi scenos kultūrą, kokybę, šarmą ir spindinčias šokėjų akis. Į vyresniuosius lygiuojasi dar trys „Nemunėlio“ grupės – mažiausieji, liaudiškus šokius pradėję šokti tik šiais metais, jaunių ir jaunimo – bene 100 šokėjų.
Kultūros centro darbuotojai suskaičiavo, kad kolektyvas per savo veiklos metus yra sudalyvavęs septyniuose šimtuose renginių. Galima tik numanyti, kiek prakaito išlieta repeticijų salėje ir kiek galvos skausmo būta sudarant repertuarą.
Gražus tas lietuviškas šokis ir smagus šokti – pamilę jį ir pamatę, kaip nuoširdžiai šokio moko J. Telišauskienė, į kolektyvą įsilieja šeimos, atvedančios vadovei ir savo vaikus. Viena tokių šeimų – Aušrinės ir Juozo Meškauskų, kurie „Nemunėlio“ gretas papildė 2006 m. ir šoka iki šiol.
Aušrinė pasakojo, kad pati šokusi dar mokykloje, studijuodama lankė linijinius šokius. Juozas gyvendamas Kelmėje šoko tautinių šokių kolektyve. Moteris norėjo rasti širdžiai mielą užsiėmimą po darbo, tad, kai radę laikraštyje skelbimą, kviečiantį šokti, nesudvejojo. Meškauskai buvo girdėję, kad „Nemunėlyje“ reikalaujama profesionalumo, tačiau neišsigando, o šiltai priimti kolektyvo pasiliko ilgam.
„Vadovė – tikra profesionalė. Stebiuosi, kaip ji sugeba pastebėti visas smulkmenas, pasakyti ir pataisyti. Netgi ne itin gabų žmogų ji sugebės išmokyti šokio ir išspaus rezultatą. O ir kolektyvas į darbą žiūri atsakingai“, – sako Aušrinė.
„Matydama, koks puikus jaunimas auga Jolantos kolektyvuose – pasitempęs, puikios laikysenos, mandagus, todėl net nedvejojau ir savo berniukus nuvedžiau šokti pas J. Telišauskienę. Vyresnysis devynmetis Kristupas šoka jau penktus metus. Pradėjęs šokti šiuolaikinius, dabar perėjo į tautinius, kurie jam labiau patinka. Keturmetis Raigardas tik šiemet pradėjo lankyti „Šypseną“, – savo šokėjėliais džiaugiasi moteris.
„Ištvermės ir kantrybės! Pasaugoti save. Nedaryti tiek daug savo sveikatos sąskaita. Juk sveikata – ne mažiau svarbu negu darbas“, – linkėjo vadovei A. Meškauskienė.
Didžiausias džiaugsmas
Dirbti su septyniomis grupėmis ir dar rasti laiko kitokiems šokiams – J. Telišauskienė gali ir taip. Jau šešti metai su pertraukėlėmis Jolanta dirba su nekoncertuojančia suaugusiųjų grupele. „Tai darbas sielai. Grįžau prie šaknų – mokau pramoginių šokių. Kelios poros pareiškė norą šokti. Greičiau, moterys norėjo šokti, o puikūs jų vyrai kantriai ir pasiaukojančiai joms asistuoja. Tos penkios poros dirba su tokiu entuziazmu ir noru, kad kiekvienas atėjimas pas juos mane pakelia kaip ant sparnų. Galiu ateiti visiškai išsekusi – jie pakels nuotaiką savo pašmaikštavimais, įkvėps norą dirbti. Be galo laukiu šių repeticijų“, – džiaugsmu dalijosi Jolanta.
Per tuos trisdešimt metų daug pasiekta – iš kuklios niekam nežinomos choreografės su šokėjais iš provincijos J. Telišauskienė tapo pripažinta kultūros ir švietimo darbuotoja, baletmeistere ir pedagoge. 2007 m. ji paskirta Lietuvių dainų ir šokių šventės Šokių dienos baletmeistere bei Tauragės apskrities choreografijos eksperte-konsultante, apdovanota Tauragės apskrities garbės piliečio ordinu, o jos kolektyvų laimėjimų bei apdovanojimų gausa leidžia juos vadinti vienais profesionaliausių Lietuvoje.
Darbą darbas veja: J. Telišauskienės kas dvejus metus rengiamas vyresniųjų liaudiškų šokių festivalis „Linksminkimos“ jau ketvirtą kartą suburia į krūvą ne tik mūsų rajono kolektyvus, bet pasižymi svečių iš kitų miestų ir užsienio gausa. Ir šiemet festivalis pakvietė į šaunų ir šiltą koncertą, kuriame dalyvavo net 15 kolektyvų iš Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos.
„Taip ir dirbu 30 metų. Bėgu, bėgu, bet dabar jau lėčiau, kartais atrodo, kad vietoje. Užtat ir kyla minčių, kad jau laikas sustoti, baigti. Bet tikriausiai per daug šokį myliu, kad mesčiau“, – sako J. Telišauskienė.
Tie trisdešimt darbo ir pasiaukojimo metų prabėgo ne veltui – kai didelis būrys buvusių šokėjų pasirenka choreografo kelią ir grįžta į gimtojo miesto sceną su savo kūriniais, kai susiburia išėjusių ansambliečių kolektyvai ir parengia šokį vadovei jubiliejaus proga, kai buvę šokėjai atveda į „Šypseną“ savo vaikus, kai tėvai dėkoja už tai, kad vaikai liedami prakaitą repeticijose vis tiek veržiasi šokti, o ir patys tėvai prašosi pamokomi šokių žingsnelių, kai sveikinimai atskrieja iš visų Lietuvos kampelių, o sveikintojai šiuos kolektyvus vadina profesionalumo ir scenos kultūros pavyzdžiu – štai kas yra svarbu.
Nors vadovė Jolanta gailisi, kad nerašė kolektyvų metraščių, kad iš atminties išsitrynė datos, skaičiai, veidai – viskas liko tų šimtų šokėjų, turėjusių progos šokti „Šypsenos“ ir „Nemunėlio“ kolektyvuose, jų šeimų ir draugų bei visų, kada nors mačiusių juos šokančius, širdyse.
Jūratė Stanaitienė
