„Siūlai. Knyga. Kava“ – moteris subūręs klubas (1)

Jurbarke neseniai atsirado ypatingas bendraminčių klubas, į kurį susibūrusios moterys negali iš rankų paleisti virbalų. Įvairaus amžiaus, skirtingų patirčių moteris suvienijo pomėgis megzti. Čia visiškai nesvarbu, ar esi jauna mama, ar jau užaugusių vaikų močiutė – kiekviena naujajame klube „Siūlai. Knyga. Kava“ buvo priimta su šypsena, nuoširdžiai, be jokių išankstinių nuostatų.

Ramybės oazė

Pirmasis klubo susitikimas įvyko spalio 12 d. Jurbarko viešojoje bibliotekoje. Beje, į jį bibliotekos feisbuke kvietė toks užkrečiantis skelbimas, kad atsispirti net ir toms, kurios gal tik kartą kitą rankose laikė virbalus, buvo sunku.

Jaukiam pokalbiui prie kavos puodelio susėdusios moterys pasidalijo lūkesčiais, kalbėjosi, ko atėjusios, ir tarsi nejučiomis jų rankose atsirado virbalai, siūlai ir nė neragintos ėmėsi mezgimo, o mintys ir idėjos ėmė lyg plaukte plaukti.

Mezgimo entuziastės vieningos – mezgimas joms tikras išsigelbėjimas nuo greito, įtempto gyvenimo tempo. Ir pats procesas prilygsta meditacijai. Kai rankos įninka į mezginį, protas nurimsta, o širdis pajunta ramybę.

Mezgimas, kuris kai kam gali atrodyti kaip paprastas hobis ar net nuobodus užsiėmimas, į pirmą susitikimą bibliotekoje atėjusioms moterims yra ne tik atsipalaidavimo būdas, bet ir galimybė išreikšti save. Kiekvienas mezginys atspindi  kūrėjos stilių, nuotaiką, požiūrį.

Moterys sako, kad mezgimas suteikia laisvę eksperimentuoti. Jos renkasi raštus, siūlų derinius, ieško naujų technikų ir būdų. Idėjų semiasi socialiniuose tinkluose, YouTube kanale, knygose, žurnaluose, bendraudamos su bendramintėm. Visgi mezgimas joms nėra tradicinis rankų darbas – tai kūrybos ir saviraiškos būdas. Ir net jei mezginys nepavyksta taip, kaip planuoji, nesvarbu – visos mokosi iš savo klaidų, o svarbiausia – džiaugiasi pačiu procesu.

Bendruomeniškumo stebuklas

Kiekvienas naujas projektas ne tik lavina mezgimo įgūdžius, bet ir stiprina pasitikėjimą savimi. Tai ir terapija, savęs išreiškimo forma. Kiekvienas siūlų kamuolys, kiekvienas raštas prilygsta mažai istorijai, kurią mezgėjos „pasakoja“ savo rankomis. Ir kiekvienas mezginys turi savo prasmę – galbūt tai dovana mylimam žmogui, galbūt projektas, kuriam reikėjo daug drąsos, arba tiesiog būdas susikaupti, rasti vidinę ramybę.

Vos per valandėlę pokalbio su mezginiu rankose pasijuto, kad užgimė nauja maža bendruomenė, šildanti kūrybiškumu ir draugyste. Jau pirmajame susitikime moterys noriai dalijosi mezgimo paslaptimis ar įgyta patirtimi su mažiau patyrusiomis mezgėjomis. Svarstė ir visai kitus planus – kūrybinių dirbtuvėlių idėją, parodas bei labdaros akcijas, kuriose savo gaminius dovanotų tiems, kam jų labiausiai reikia.

Užbūrusi idėja

Gražios iniciatyvos suburti mezgimo entuziasčių klubą ėmėsi Roberta Laurinaitienė, dirbanti anaiptol ne su mezgimu susijusį darbą. Roberta yra Jurbarko ligoninės bendrosios praktikos slaugytoja, tačiau šios dvi gyvenimo kryptys viena kitai tikrai netrukdo.

Megzti Roberta sako pradėjusi dar vaikystėje – išmokė mama, kuri taip pat yra aistringa mezgėja. Pirmasis mezginys, kaip ir daugelio pradedančiųjų, buvo šalikas, o būdama šešiolikos jau savarankiškai numezgusi kardiganą. Buvo ir laiko, kai šis pomėgis likdavo nuošalėj, lyg atsitraukęs ir užleidęs vietą svarbesniems darbams. Tačiau virbalai niekur nedingo. Rankų darbo mezginiai kainuoja tikrai brangiai, tad dukrytei mezgė ne tik rūbelius, bet ir žaislus. Sumanymai keitė vienas kitą, tobulėjo Robertos mezgimo įgūdžiai, o pažįstamų rate atsirado vis daugiau bendraminčių.

 „Dirbu atsakingą ir įtemptą darbą, todėl labai džiaugiuosi, kad mezgimas man padeda atsipalaiduoti. Kiekvieną vakarą po darbo dienos turiu bent 20 minučių pamegzti“, – sako Roberta.

Suburti mezgimo mėgėjas Jurbarke Roberta svajojo seniai. Mezgimo mėgėjų klubai tampa vis populiaresni, o Jurbarke tokio iki šiol nebuvo. Prieš pora metų mezgimo mėgėjų klubas įsikūrė ir Vilniuje. Robertai teko dalyvauti susitikimuose, kur susirinkdavo net apie 100 klubo narių. Kiekviena klubo narė atsineša savo unikalią patirtį, noriai dalijasi su kitomis ir ta bendrystė tikrai žavi.

 „Pagalvojau, kad labai šaunu būtų tokį mezgėjų klubą suburti ir savo mieste, nes man pačiai dalijimasis patirtimi su kitomis mezgėjomis suteikia ir daug džiaugsmo, ir daug naudos – užsimezga naujos pažintys, dalijamės patirtimi, turiningai kartu leidžiame laiką. Į klubą kviečiame ir norinčias išmokti megzti. Mokysimės visos kartu, o tai, ką sukursime – bus unikalu. Juk mezginys – ne tik rankdarbis, jis savotiška sielos kalba, kurios žodžiai išreiškiami per spalvas ir raštus. O tai teikia džiaugsmą“, – sako R. Laurinaitienė.