Kasmet birželis lietuvių ir kitoms Baltijos rytinio kranto šalių tautoms primena skaudžius įvykius. Šiandien minime Gedulo ir vilties dieną. Baltijos šalis okupavusi Sovietų sąjunga būtent tą dieną 1941 metais pradėjo masinį tautų ištrėmimą, kokio istorija dar buvo nei mačiusi, nei girdėjusi. Birželio 14-osios trėmimas į Rusijos gilumą – pirmosios sovietinės okupacijos aukščiausias cinizmo lygis, o prieš tai buvo beveik metus trukęs kruopštus pasiruošimas šiai operacijai.
Likimas nuspręstas jau 1939-aisiais
Lietuvių ir kitų Baltijos šalių tautų likimas iš esmės jau buvo nuspręstas 1939 metais, tik apie tai visuomenė nežinojo. 1939 m. rugpjūčio 23-ąją pasirašyta stalininės Sovietų sąjungos ir hitlerinės Vokietijos sutartis, žinoma Molotovo-Ribentropo paktu, o vėliau ir jo slaptieji protokolai. Šiais dokumentais sutarta tarp Sovietų sąjungos ir Vokietijos pasidalinti dalį Europos su jos nepriklausomomis valstybėmis.
Praėjus savaitei po šio pakto pasirašymo Vokietija, jau anksčiau grasinimais pasiekusi taikaus kaimyninių valstybių užgrobimo, rugsėjo 1-ąją užpuolė Lenkiją ir pradėjo Antrąjį pasaulinį karą.
Nedelsia ir stalininė Sovietų sąjunga – maždaug po dviejų savaičių užpuola Lenkiją iš Rytų pusės, o kartu savo įtaką plečia ir Baltijos šalyse. Daugiau kaip dvidešimt metų gyvavusi nepriklausoma Lietuva dar neturi skaudžių pamokų, tad sovietams įvairiais diplomatiniais būdais pasiseka nepriklausomoje valstybėje įkurdinti keletą karinių įgulų. Iš lenkų atėmus Vilniaus kraštą, pažadėta jį atiduoti draugiškai Lietuvai.
Nesuvokė okupacijos esmės
O Lietuvai gal ir neblogai. Juk per visą nepriklausomybės laikotarpį dėl Vilniaus krašto su Lenkija buvo įtemti santykiai. Ar ne džiugu, kai atsakymą į per visus nepriklausomybės metus gyvavusį šūkį „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ ant lėkštutės atneša rusai. Tai gal iš tikrųjų neblogai? Tuo labiau kad su Sovietų sąjunga pasirašytos įvairios sutartys.
Vienas dalykas, ką mato visuomenė ir tarptautinė aplinka, o kitas – ką po raudonuoju Kremliaus kilimu rezga rusai. Lietuviams tragiškiausia 1941 m. birželio 14-oji turi ilgą preliudiją. Veikiama ir diplomatiniu, ir kariniu būdu. 1940 m. birželio 15-osios popietę į nepriklausomą Lietuvą ima plūsti sovietiniai tankai ir Raudonosios armijos daliniai – šalis okupuojama be pasipriešinimo, be vienintelio šūvio. Vyriausybė pasimetusi, kariuomenei įsakoma nesipriešinti, Raudonąją armiją sutikti draugiškai. Dalis Lietuvos inteligentijos supranta, kas įvyko: „Vilnius mūsų, o mes – rusų!“ Tačiau viskas jau per vėlu.
Vertino lyg valdžios pasikeitimą
Tačiau didelė visuomenės dalis tą priima kaip valdžios pasikeitimą: nuvertė diktatorių prezidentą Smetoną, gal bus rinkimai, demokratija, naujas Seimas. Daugelis nesupranta, kad šalį jau ištiko katastrofa – Lietuva jau prarado nepriklausomybę. Štai ir Jurbarke kitą dieną, birželio 16-ąją, visuomenės gerbiami šauliai nepasako nė žodžio apie okupaciją, bet surengia eilinę šventę – kuopos prizinį šaudymą. Ištikusią tragediją suvokia tik arčiau valdžios esantieji Kaune, o tokiame Jurbarke, Vokietijos pasienyje, viskas lyg ir tylu, nors Pašventyje, Lietuvos pusėje priešais Smalininkus, vyksta dramatiški įvykiai.
Rusų reikalavimu Lietuvos Respublikos saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis iš pareigų atleistas ir pasitraukė į savo pavyzdinį ūkį Jurbarko krašte – Giedrių kaime, o birželio 15-ąją atvyko į savo gimtąją vietą – Pašventį, ketindamas, bet vis delsdamas, pasitraukti į Vokietiją ir čia savų buvo suimtas. Nors nekliudomai galėjo pasitraukti, to nepadarė, gal iki galo nesuvokė, kokia tragiška lemtis netrukus jį užgrius.
Toks pat likimas ištiko ir vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą. Vėliau abu buvusius aukštus nepriklausomos Lietuvos pareigūnus sovietai sušaudė.
Prieš birželio 14-ąją
Pirmasis masinis, 1941 m. birželio 14-osios, trėmimas atsirado ne iš karto. Represijos jau vyko sovietams užėmus Vilniaus kraštą, o 1940 m. birželio 15-ąją ir visą Lietuvą. Vilniau krašte, jį atėmus iš lenkų, represijos prasidėjo tuojau pat – jau 1939 m. rugsėjo-spalio mėnesiais. Tačiau didžioji Lietuvos visuomenės dalis apie tai nežinojo, arba sužinodavo tik nuogirdas – radijo aparatus, priimančius užsienio radijo laidas, turėjo nedaugelis, spauda apie represijas neskelbė.
Lietuvoje suiminėjimai prasidėjo nepraėjus mėnesiui nuo okupacijos – 1940 m. liepos 10-17 dienomis vyko pirmieji masiniai suėmimai. Tad iki 1941 m. birželio 14-osios jau buvo suimta daugiau kaip šeši su puse tūkstančio Lietuvos valdininkų, karininkų, mokytojų, dvasininkų ir politinių veikėjų ir uždaryti į kalėjimus ar išsiųsti į SSRS lagerius.
Priverstiniu išvežimu iš nuolatinių gyvenamųjų vietovių į atšiaurius SSRS regionus buvo siekiama izoliuoti šviesiausius, politiškai išprususius, priešiškai nusiteikusius Lietuvos žmones, kad neliktų galinčių aiškinti okupacijos esmę ir tikruosius jos tikslus.
Rengiamasi masiniam trėmimui
Kartu jau rengiamasi ir masiniam Lietuvos gyventojų trėmimui – iš okupuotos teritorijos pašalinti opozicines gyventojų grupes, konfiskuoti jų turtą, keisti socialinę ir tautinę sudėtį. Okupuotoje teritorijoje, tuščiose sodybose apgyvendinant rusų kolonistus nutautinti Lietuvą, o likusius įbauginti, nuslopinti pasipriešinimą ir priversti būti lojaliems okupaciniam režimui.
Jau netrukus po okupacijos pradedama ruoštis didžiajam 1941 m. birželio 14-osios trėmimui. Jį Maskvos nurodymu bei Kremliui prižiūrint pagal SSRS represinių struktūrų direktyvas organizavo ir vykdė okupantų įkurti sovietinės Lietuvos vidaus reikalų liaudies komisariatas, sutrumpintai pagal rusiško pavadinimo žodžių pirmąsias raides – NKVD, ir sovietinės Lietuvos valstybės saugumo liaudies komisariatas – NKGB.
Šios okupuotos Lietuvos represinės struktūros jau 1940 m. rudenį, o ypač 1941 m. pavasarį, intensyviai ėmėsi sudarinėti represuotinų asmenų sąrašus. Numatyti ištremti Lietuvos gyventojai skirstomi į dešimt kategorijų ir jiems numatytos trijų rūšių represijos: įkalinimas SSRS NKVD Vyriausiosios lagerių valdybos, žinomos GULAG‘o vardu, sistemos lageriuose; įkalinimas karo belaisvių stovyklose; apgyvendinimas specialiose tremties vietų gyvenvietėse prižiūrint NKVD.
Dirigavo Maskva
Birželio 14-osios trėmimui dirigavo Maskva. Tai buvo valstybinė didžiulio masto represija, vykdoma pagal konkrečius 1941 m. gegužės 14 ir 16 dienų Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) ir SSRS Liaudies komisarų tarybos politinius sprendimus dėl gyventojų trėmimo iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldovos – t. y tų kraštų, kuriuos pagal Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus buvo okupavusi Sovietų sąjunga.
Vykdydamas SSRS NKGB nurodymus sovietinis lietuviškasis valstybės saugumo liaudies komisariatas 1941 m. gegužės 23 d. sudarė centrinį operatyvinį štabą trėmimo operacijai įvykdyti. Analogiški operatyviniai štabai sudaryti apskrityse.
1941 m. birželio pradžioje Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto biuras apsvarstė NKVD ir NKGB vadovų pranešimus apie pasirengimą savos tautos trėmimui, planams pritarė ir dargi nurodė vietinėms partinėms struktūroms aktyviai dalyvauti. Pirmajam trėmimui buvo pasiruošta.
Valanda X
Ankstų 1941 metų birželio 14-osios, šeštadienio, rytą išmušė valanda X. Vienur antrą, kitur trečią valandą prasidėjo numatytų ištremti gyventojų suiminėjimai. Susodinti į sunkvežimius ar arklinius vežimus buvo genami į surinkimo vietas kaimuose, po to vežami į pradines sutelkimo vietas ir gabenami į geležinkelio stotis, kuriuose jau laukė traukiniai. Čia tremtiniai skirstomi į dvi grupes: A – šeimos galva, B – šeimos nariai. A grupės tremtiniai atskiriami nuo šeimų, suvaromi į atskirus vagonus ir vežami į karo belaisvių stovyklas, B grupės – į specialias tremties vietas.
Iš Lietuvos išsiųsti keturi ešelonai su A grupės suimtaisiais, vienuolika – su B grupės tremtiniais. Dar į du ešelonus buvo suvaryti Lietuvoje kalėję kriminaliniai nusikaltėliai ir išvežti į
Rusijos gilumos kalėjimus.
Birželio 15-19 dienomis Lietuvoje, galutinėje ešelonų formavimo vietoje – Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje, surikiuoti 577 vagonai su šeimos galvomis ir kitais tremtiniais ir nukreipti į iš anksto jiems numatytus lagerius ir tremties vietas. Birželio 16-osios vakare į vagonus jau buvo sugrūsta daugiau kaip 15 tūkst. represuojamųjų.
Birželio 17 d. Lietuvos NKGB nurodė baigti trėmimo operaciją ir parengti ataskaitas. Jos rodo, kad suimta ir tremiama beveik 17500 Lietuvos žmonių: 4663 suimtieji ir 12832 tremtiniai. Be to, įsakyta tuojau pat pradėti nuo tremties pasislėpusiųjų ar pabėgusiųjų sulaikymo operaciją. Birželio 20 d. sudaryta speciali NKGB grupė organizuoti šių asmenų suradimo ir sulaikymo operaciją.
Kančios vieta
Per 1941 m. birželio 14-ąją prasidėjusį trėmimą į Varlaukio geležinkelio stotį atgabenta ir į Rusijos giluma išvežta apie 60 represuotų vien Jurbarko ir Skaudvilės kraštų šeimų, iš viso daugiau kaip 1300 gyventojų.
Tolesnei represinei veiklai sutrukdė ankstų birželio 22-osios rytą prasidėjęs Vokietijos ir Sovietų sąjungos karas. Jau tą rytą, apie 8 val., vokiečių kareiviai, įveikę sovietinės Pašvenčio užkardos pasipriešinimą, buvo Jurbarke ir traukė toliau į Rytus. Nedidelis mūšis įvyko paimsryje šiek tiek į rytus už Rotulių, tačiau tai vokiečių nesustabdė – dalis Raudonosios armijos kareivių žuvo, kiti buvo paimti į nelaisvę.
Nenuostabu, kad po tokios „pamokos“, kokią sovietinė valdžia nuo pat okupacijos pradžios parodė to niekuomet nepatyrusiai lietuvių tautai, ji vokiečius laikė išvaduotojais, kol pamatė ir jų tikruosius kėslus – nepriklausomos Lietuvos nereikėjo ir šitiems.
Trėmimai atnaujinti Raudonajai armijai išstūmus vokiečius iš Lietuvos, tačiau dar tebevykstant Antrajam pasauliniams karui. Lietuvoje antroji sovietinė okupacija įsitvirtino 1944 m. rudenį, o 1945 m. balandžio 20 d. vėl prasidėjo masiniai trėmimai ir tęsėsi iki 1952 m. vasaros pabaigos.
Lietuvių tauta, gavusi skaudžias 1940 ir 1941 metų birželių pamokas, prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, jau nesitaikstė su savo likimu, o ėmė į rankas ginklą ir stojo į aršią, net dešimt metų trukusią, pasaulyje sau lygių neturinčią, partizaninę kovą.
O kaip būtų šiandien, jeigu Ukraina pralaimėtų karą, jeigu NATO susiskaldytų? Panašumų su 1939-aisiais yra. Juk Hitleris į svetimas šalis brovėsi „gelbėti“ vokiečių, dabar Putinas nuo ukrainiečių „nacionalistų“ ėjo „išlaisvinti“ tautiečius rusus.
Lietuvių patirtos skaudžios praėjusio amžiaus vidurio pamokos net kartoms besikeičiant negali nueiti veltui. Tam, kad istorija nepasikartotų, šaliai reikia ir stiprios kariuomenės, ir aktyvios visuotinės gynybos, ir tarptautinės paramos.
