Jurbarko 750-ies metų jubiliejaus renginiuose dalyvavo ir rajono mokyklose aktyviai veikianti skautų organizacija. Dvaro parke Jurbarko krašto skautai įkūrė kaimą ir kvietė ne tik nuo šventės šurmulio gamtos prieglobstyje pailsėti, bet ir visokiausių skautiškų atrakcijų išbandyti.
Jei norėjai ne tik pažiopsoti, bet tose atrakcijose dalyvauti, reikėjo pinigų turėti. Tik skautų kaime litai, už kuriuos perkame „maximose” ir mugėse, visiškai beverčiai, čia vertinga kitokia valiuta – skautpinigiai. Neturite tokių – ne bėda. Čia pat bankomatas, kuriame žinios keičiamos į pinigus. Kas daug apie skautų organizacijos veiklą žinojo, daug skautpinigių gavo, o kas nežinojo, susipažino ir… irgi pinigų gavo. O juos išleisti skautų kaime problemų nebuvo.
Pavargusiųjų ar itin daug žinančiųjų (jie turi daug skautpinigių) paslaugoms – taksi. Vienas vadinosi „Kristoforu” – norite žinoti, kodėl, prisiminkite legendą apie šventąjį Kristoforą. Kitas taksi – su skėčiu – maža kas: kaitri saulutė ar lietaus debesėlis, o skautiškame taksi jokių nepatogumų. Ir vežė jis, kur paprašėte, pavyzdžiui, į masažo kabinetą arba ten, kur rūko laužo dūmas ir garavo gardi arbata.
Gomurį kuteno košės kvapas. Beragaudamas galėjai apžiūrėti neįprastą pakeliamąjį laužą, kokį gal tik skautai moka pasidaryti ir kūrenti. Iškeliaudami iš kaimo ir laužą išsinešė. Dar išsinešė didžiulį paveikslą – skautijos leliją, kurią iš mažų lelijėlių kaimo svečiai suklijavo.
Visi, skautus jų kaime aplankiusieji, ne tik sotūs ir džiaugsmingi vėl į miesto jubiliejinį šurmulį grįžo, bet ir atminčiai draugišką šaržą ar savo fotografiją parsinešė, jei tik, žinoma, skautiškoje fotoateljė apsilankė.
Na visiskai geras straipsnis 🙂