Birželio 1-ąją paminėta Skirsnemunės mokyklos 180 metų sukaktis. Skirsnemunės Jurgio Baltrušaičio pagrindinės mokyklos surengta šventė sujungė tolimąją ir dar prisimenamą praeitį su dabartimi. Buvę mokiniai, mokytojai, darbuotojai sugrįžo prisiminimais į nepamirštamus savo mokyklinius metus, dabartinė bendruomenė pristatė šiandienos mokyklos grožį ir jaunystę.
Gyva ir gyvuoja
1844-ieji – Skirsnemunės mokyklos įkūrimo metai. Tokio seno laiko jau niekas neprisimintų, jei jis nebūtų užrašytas. Ši tarpukariu leistame Skirsnemunės parapijos laikraštyje paminėta data ir švęsta praėjusį šeštadienį. Žinių apie Skirsnemunės mokyklą yra Antano Giedraičio-Giedriaus knygoje „Mūsų Jurbarkas“, Arnoldo Piročkino sudarytoje „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“, monografijoje „Skirsnemunė“, kraštotyros darbuose. Šventės rengėjai knygas pavartė, minėjo datas ir pavardes – tik taip istorija gyva ir gyvuoja.
Pirmoji Skirsnemunėje buvo rusakalbė, o nuo 1916-ųjų minima jau lietuviška mokykla, 1933 m. joje mokėsi 117 berniukų ir 121 mergaitė. Didžiulė mokykla! Panaši pagal mokinių skaičių ir dabar, nors būta ir daugiau.
„Šiuo metu turime 225 moksleivius ir ugdytinius, dirba 33 pedagoginiai darbuotojai. Esame didžiausia savivaldybėje pagrindinė mokykla, ryškiai didesnė už kitas. Esame graži mokykla“, – sakė Skirsnemunės Jurgio Baltrušaičio pagrindinės mokyklos direktorė Dainora Saulėnienė.
Gražią mokyklos dabartį šventėje demonstravo mokinių meninė programa – šoko darželinukai, dainavo vyresnieji, pasirodė kinomanų būrelis su specialiai jubiliejui sukurta kompozicija. Šventę vedė buvęs mokinys, dabar Jurbarko gimnazistas Arnas Pažereckas ir mokytoja Rūta Zmejauskienė, prieš keletą metų sugrįžusi į Skirsnemunę ir į savo mokyklą.
Jubiliejaus programoje dalyvavo ir Jurbarko Antano Sodeikos meno mokyklos orkestras „Šventė“, tarp kurio orkestrantų ir daug buvusių ir esamų Skirsnemunės mokinių, o vadovas – skirsnemuniškis Vincas Bakšys. „Be scenoje pasirodžiusių dainininkų, šokėjų, dar mokykloje labai aktyviai veikia jaunieji šauliai, šachmatų būrelis, keramikos, dailės, dramos, sporto įvairiausių būrelių. Nes labai kūrybingi mokytojai dirba pas mus“, – sakė D. Saulėnienė.
Su dovanomis
Mokytojas Vidas Burba, beveik 30 metų vadovavęs mokinių iniciatyvai išleistuvių proga dovanoti mokyklai medinę skulptūrą, šiuokart savo jau buvusios darbovietės bendruomenei pats padarė ir padovanojo suolą. Ant jo prisėdę mielai fotografavosi šventės dalyviai.
Mokyklos 180-mečio jubiliejaus proga Jurbarko r. savivaldybės mero bei savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus padėkos įteiktos ilgamečiams pedagogams ir darbuotojams, kurių stažas čia nuo 15 iki 30 ir daugiau metų, o kai kuriems Skirsnemunės mokykla yra pirmoji ir vienintelė darbovietė. Susidarė nemažas būrelis, porą dešimčių apdovanotųjų!
Mokyklos bendruomenę sveikino Seimo narys Ričardas Juška ir savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius. Meras įteikė padėką direktorei D. Saulėnienei – už inovatyvią, paveikią ir rezultatyvią vadybinę veiklą bei aktyvų dalyvavimą formuojant ir įgyvendinant savivaldybės švietimo politiką.
Prie mokyklos vairo D. Saulėnienė stojo prieš 15 metų, ir ta mokykla jai yra ne tik didžiausia pagrindinė. „Aš pati esu šios mokyklos mokinė, čia mokėsi mano vaikai, o dabar mokosi anūkai. Aš čia atlikau savo pirmąją pedagoginę praktiką, čia pradėjau dirbti. Čia mano kraštas, čia mano šaknys“, – sakė direktorė, atskleisdama ir savo jausmus, ir rūpestį – kad Skirsnemunės mokykla būtų graži, turtinga, moderni.
Iššūkis įveiktas
Nuo tada, kai 1998 m. mokyklai suteiktas Jurgio Baltrušaičio vardas, nė vienas mokinys neišeina nesužinojęs apie šį kraštietį, europinio masto poetą. Pavasarinis masinis žygis į Baltrušaičio sodybvietę Paantvardyje – kasmet, o pernai renginių ciklas poeto 150-osioms gimimo metinėms vyko visą savaitę.
Tokios tradicijos. O yra ir naujienų. Didžiausia dabar – ERASMUS plius projektas. Dažniausiai tarptautiniuose jaunimo mainų projektuose dalyvauja miestų mokyklos. O kodėl negalėtų ir Skirsnemunė?! Ir galėjo, ir dalyvavo!
„Mes patys buvom ir projekto iniciatoriai, ir vadovai. Parašėm ir teikėm paraišką, gavom finansavimą, pakvietėm partneriais Graikijos ir Italijos mokyklas ir dvejus metus projektą vykdėme, jam vadovavo mokytoja Ramunė Urbonienė. Tai buvo naujas iššūkis, pirmas kartas. Keitėmės mokinių ir mokytojų delegacijomis. Tema buvo apie skaitmeninių priemonių naudojimą, o patirtis – didžiulė, įvairiapusė, ne tik apie technologijas. Sėkmingai įveikėm, atsikvėpsim ir vėl imsimės!“ – užtikrino Skirsnemunės Jurgio Baltrušaičio pagrindinės mokyklos direktorė. D. Saulėnienė.
Ypač visą mokyklos bendruomenę nudžiugino, kad atvykę projekto partneriai italai ir graikai pripažino, jog Skirsnemunės mokykla gražesnė ir turtingesnė.
Dalyvauti
„Erasmus“ projekte dalyvavęs dešimtokas Adrijus Račas sakė niekada nesvarstęs galimybės pasirinkti kitą mokyklą, net ir tada, kai tarptautiniai mainai buvo tik kitur, ne Skirsnemunėje.
„Čia mūsų miestelis, čia mokėsi mano šeimos nariai ir aš čia radau labai gerą mokyklą, čia labai geri mokytojai, čia daug ko išmokau. Rudenį jau eisiu į gimnaziją ir jaučiuosi tikrai gerai, tvirtai, – sakė vaikinas ir pridūrė jau apsisprendęs dėl tolesnio kelio – norėtų studijuoti Kauno technologijos universitete. – Ir apie tą universitetą sužinojau, kai nukeliavome į profesijų mugę Eržvilko gimnazijoje. Mes daug kur keliaujame, mūsų mokykloje daug visokių gerų dalykų.“
Įvairios veiklos, sakė Adrijus, buvo tiek daug, kad išeidamas į gimnaziją jis apsisprendė apsukas mažinti. „Nors yra daug dalykų, kuriuos norėčiau veikti, bet neužsikrausiu per daug, kad paskui nebespėčiau. Neatsisakysiu tik sporto, sportuoti man labai patinka“, – sakė jis.
Adrijus – jaunasis šaulys ir turi aukštą – trečią – pasirengimo pakopą. Šiemet buvo pripažintas pilietiškiausiu Jurbarko krašto jaunuoju šauliu ir Kovo 11-osios iškilmėse Jurbarke jam buvo įteikta savivaldybės mero dovana – vardinis peilis.
Jis ir kinomanų būrelio, kuriam vadovauja mokytoja Karolina Kliukienė, dalyvis. „Paskutinę savaitę esu šiame būrelyje, – nedžiaugsmingai kalba Adrijus, nes tai – vienas populiariausių mokykloje būrelių. – Mes šventei sukūrėme vaidinimą „Vieno lagamino istorija“ – pasakojome savo mokyklos istoriją. Mūsų mokyklai – 180, o aš tik devynerius metus jos istorijoje dalyvavau. Mes patys daug ką sužinojome ruošdami tą vaidinimą. Gerai, nes reikia žinoti apie tai, iš kur esi, kad galėtum ir kitiems papasakoti“, – sakė Adrijus. Jis tikrai jau žino, kad įdomiau, kai esi ne žiūrovas, bet įvykių dalyvis.
Pirma ir vienintelė
Mokytoja Nijolė Perminienė kur kas seniau dalyvauja Skirsnemunės mokyklos istorijoje. Tai jos pirma ir vienintelė darbovietė.
„Labai bijojau pirmos pamokos ir labai gerai ją prisimenu: klasėje sėdėjo 34 devintokai, aš per 20 minučių pasakiau viską, ką norėjau pasakyti, ir neprisimenu, kaip praėjo kitos 25 minutės“, – pasakojo matematikė.
Buvo 1991 m., visose šalies mokyklose tuomet labai viskas buvo kitaip. Žiūrint iš dabarties, labiausiai į akis kristų vargana materialinė bazė.
„Mes vaikščiojom iš senosios mokyklos į „kovalčynę“ su žurnalais glėbyje. Lyja, sninga, vis tiek turi žurnalą į mokytojų kambarį atnešti, dar ir pasišnekėdavom atėję. Tada buvo ir daug politikavimo – ir mokytojai, ir vaikai. Bet mūsų labai fainas kolektyvas buvo visada ir yra, ir geri vadovai. Pas gerą vadovą gali bet kada ateiti – ar pagalbos, ar su pasiūlymu, ar su kitokia nuomone“, – sakė mokytoja.
Nors mokykla yra nuolatiniame pokytyje, atsinaujinime, keičiamos programos, egzaminai, matematikos mokytoja N. Perminienė mano, kad svarbiausia išmokyti vaiką mąstyti. „Ir vaikams sakau, kad egzaminas tikrina ne kaip mokat spręsti uždavinius, bet kaip mokate skaityti tekstą. Taip! Skaityti tekstą. Jei turi gerą loginį mąstymą, sugebėsi suvokti bet kokį tekstą. Matematika ugdo loginį mąstymą“, – sakė ji.
Mokytoja Nijolė niekada nenorėjo iš mokyklos išeiti, jai patinka dirbti su vaikais. O kodėl patinka būtent Skirsnemunėje? „Nes vaikai čia gražiausi, mokytojai patys draugiškiausi, administracija – pati nuostabiausia. Mūsų maža bendruomenė, aš esu mokiusi ir savo mokinių tėvus, mes vieni kitus pažįstam. O kai pažįsti, matai kiekvieną vaiką atskirai ir žinai, ko jam reikia. Džiaugiuos ir didžiuojuos, kad esu šios mokyklos istorijos dalis“, – sakė N. Perminienė.
Ten – mūsų vaikystė
„180 metų mano mokyklai… Kad ir į kokią ją įžengiu, ten vis dar mano vaikystė“, – po šventės nostalgišku įrašu feisbuke pasidalijo Monika Buitkuvienė, Skirsnemunės mokyklą baigusi 1993 m., su paskutine, 15-a, abiturientų laida.
Išlikti vidurine mokyklai nepavyko, šiemet ji išleis 71-ą dešimtokų laidą.
Nuotrauką Monika įdėjo seno medinio mokyklos pastato, kuris dar stovi, bet išbyrėjusiais langais, nes 2001 m. mokykla išsikraustė į jai pritaikytą buvusį ūkio administracinį pastatą.
Medinuko antrame aukšte dvylikta klasė buvo gavusi mažą kambarėlį. „Patys išsidažėm, išsitapetavom, ten tilpo vienas šalia kito du suolai su tarpeliu, kur tik mes, mokiniai, praeidavom, – pasakoja Monika. – Pastatai sukelia nostalgiją, bet prisimeni ne juos, o žmones: mokytojus, klasiokus. Mokytojai mums netrukdė augti.“
„Mokyklos šventėje sutikau savo mokytojų, – tęsia ji, – direktoriaus pavaduotoją Gražiną Bakanienę, savo pirmąją mokytoją Ireną Domeikienę. Iš dar tebedirbančių – Nijolę Perminienę, matematikę, mes jai buvom pirmieji, ji buvo jauna specialistė, mes ją mylėjom. Sutikau savo buvusį auklėtoją Mindaugą Dilį – jis neilgai buvo, dėstė kūno kultūrą. Sutikau chemikę Antanaitienę… vardą pamiršau, mokytojus juk vadindavom pavardėmis. Ir Dalė Jonušauskienė – ji visiškai tokia pat, kaip buvo.“
Kad Monika tapo mokytoja, įtakos turėjo ir jos mieloji mokykla. „Neįsivaizdavau, ką dar gyvenime žmonės veikia – mano šeimoje visi mokytojai. Mama, tėtis, kuris, kai aš mokiausi, buvo direktorius, broliai Vilius ir Vincas – mokytojai. O kad norėjau būti pradinių klasių mokytoja, tai tik tokia, kaip mano mokytoja Irena Domeikienė. Ji buvo be galo griežta ir labai mus mylėjo, pas ją visos klasės užaugdavo labai draugiškos. Ir aš, kai pradėjau dirbti, mokiausi tapti griežta. Vaikams patinka griežtumas, jie tada jaučia ribas“, – sakė M. Buitkuvienė. Ji daug metų dirbo pradinukų mokytoja, kol perėjo į Meno mokyklą direktoriaus pavaduotojos pareigoms.
Per pamokas į mamą ji kreipdavosi „mokytoja“, o zbitkų, nors buvo direktoriaus dukra, irgi iškrėsdavo. „Netgi langą esu išdaužusi, ir auklėtojas, tuo metu Vladas Steponaitis, pasakė griežtai: „Kad tėtis įdėtų langą!“, ir tėtis įdėjo. Aš net esu bėgusi iš pamokų, bet tai greičiausiai nebuvo dėl nenoro eiti į mokyklą. Tai buvo tik vienas kartas, nes juk reikia išbandyti pabėgimą“, – mokyklines nuodėmes išpažįsta Monika.
Ji pripažįsta, kad mokykloje buvo smagu: „Susigalvojom daryti rudens šventę, mes, mokiniai. Patys sunešėm stalus, visokias gėrybes ir vaišes, buvo tokia kaip vakaronė. Kai jau nebereikėjo sienlaikraščių, nes tarybinis reliktas, mes sugalvojom, kad norim, ir leidom sienlaikraštį, rašydavom anekdotus, visokius linksmus pasakojimus. Sugalvodavom, paklausdavom, ir mums leisdavo – mūsų mokytojai, padėję ir netrukdę mums augti.“
