Paminėti Vinco Grybo 120-ųjų gimimo metinių skulptoriaus anūkė Rasa Grybaitė jurbarkiečius pakvietė į dažais kvepiančias skulptoriaus kūrybines dirbtuves, kurias tik vienai dienai užleido statybininkai. Ir tai buvo bene geriausia dovana skulptoriaus artimiesiems bei visiems V. Grybo kūrybos gerbėjams, iki šiol įsitikinusiems, kad prieškariu sužibusiam talentui kol kas nėra lygių.
Kaip ir kiekvienas V. Grybo memorialiniame muziejuje organizuojamas renginys, skulptoriaus 120-ųjų metinių minėjimas sudomino didžiulį būrį jurbarkiečių. Atėjusieji nenusivylė – naujai įrengtoje skulptūrų salėje greta jau įprastų eksponatų vietą rado fotografo Rimo Akutaičio paroda „XX a. II pusės istoriniai paminklai Lietuvoje”. Aukšto meninio lygio ir puikios kokybės fotografijos buvo tarsi įžanga į renginį apie šiuolaikinę skulptūrą.
Nors į seminarą panašiame renginyje menkai tebuvo kalbama apie V. Grybo gyvenimą Jurbarke ir nedaug dėmesio skirta skulptoriaus asmenybei, tačiau įdomiai diskutuota apie šiuolaikinę architektūrą ir šios meno rūšies raidą Lietuvoje, svarstyta, kiek toli skulptūra pažengė nuo V. Grybo laikų ir kaip pasikeitė šio meno kūrėjų problemos. Pokalbiui apie skulptūros tradicijas ir raidą R. Grybaitė į Jurbarką pakvietė aukščiausio lygio profesionalus – Vilniaus dailės akademijos profesorių Algimantą Mačiulį bei docentę, menotyros mokslų daktarę Nijolę Tumėnienę. Viešnia juokavo, kad remontuoti dar nebaigtose menininko dirbtuvėse renginio dalyviams lengviau bus suprasti, koks purvinas ir fiziškai sunkus yra skulptoriaus darbas.
„Kad sukurtų estetišką intelektualinį kūrinį, skulptoriui reikia minkyti molį, tampyti cemento maišus, skaldyti akmenis, kęsti dirbtuvėse drėgmę ir šaltį, turėti stiprią sveikatą ir auksinę kantrybę. Nuo V. Grybo laikų pasikeitė medžiagos, išraiškos priemonės, bet skulptoriai tebedirba taip sunkiai kaip ir anksčiau”, – teigė N. Tumėnienė.
Pasak menotyrininkės, V. Grybas Jurbarke išgyveno kūrybinį pakilimą, per aštuonerius metus sukūręs daugybę įsimintinų skulptūrų ir įtvirtinęs lietuvių mene klasikinės skulptūros tipą, o Papilėje stovinčiai klasikinės formos, portretiškai gyvai, ant Bastilijos skulptūras primenančios aukštos kolonos iškilmingai pakylėtai Simono Daukanto skulptūrai iki šiol nėra lygių.
„V. Grybas buvo neabejotinai žymiausias 20 a. I pusės skulptorius, nelabai dar yra su kuo jį lyginti. Pakito tik erdviniai sprendimai, skulptoriai dirba kartu su architektais, dėl to labiau išplėtoti architektūriniai sprendimai”, – apžvelgusi per du-tris pastaruosius dešimtmečius pastatytas skulptūras pripažino N. Tumėnienė. Deja, nepriklausomoje Lietuvoje valstybinių užsakymų menininkai gauna mažai, o politikai, diktuodami skulptoriams sąlygas, atima iš jų kūrybos laisvę.
N. Tumėnienės mintį pratęsė Vilniaus dailės akademijos profesorius, architektūros mokslų dr. A. Mačiulis, apžvelgęs naujausias menų sąveikos tendencijas, vyraujančias dabar, kai nebeliko V. Grybo realistinės skulptūros tradicijų.
Gitenio Umbraso gėlių instaliacijos Nėries krantinėje, Kunoto Vildžiūno skulptūros po Vilniaus tiltais, Mindaugo Novako „Kablys”, į kanalizacijos vamzdį panaši Vlado Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka” sudrumstė, pasak profesoriaus A. Mačiulio, tvarką miesto erdvėse, bet tai toli gražu ne viskas, ką sugalvoja šiuolaikiniai avangardistai. Kol menotyrininkai diskutuoja, ar grafiti taip pat yra menas, Vilniaus dailės akademijoje keli magistrantai apsigynė šios srities darbus.
„Galime sakyti – štai kaip toli nutolome nuo V. Grybo skulptūros suvokimo. Bet reikia žinoti, kad ignoruodami normas ir dogmas, dabartiniai menininkai siekia šokiruoti visuomenę, suerzinti, papiktinti žmones, atkreipti jų dėmesį į menininkų padėtį, kūrybos svarbą”, – tikino profesorius.
Nors šiuolaikinės skulptūros ir labai praplečia meno suvokimo ribas, norint papuošti miesto erdves, suteikti joms prasmę, atsigręžiama į klasiką. Būtent dėl to Palangoje ketinama statyti 9 metrų aukščio bronzinę Birutės ir Kęstučio skulptūrą, kurios modelį buvo sukūręs V. Grybas. O prieš keletą dienų R. Grybaitė iš muziejaus archyvų du eksponatus paskolino Lietuvos nacionaliniam muziejui, Valdovų rūmuose rengiančiam parodą Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms paminėti. Joje bus eksponuojamos sarkofagas Vytautui Didžiajam ir Kaune stovinčios Vytauto Didžiojo skulptūros biustas.
Dėkodama pranešėjams Jurbarko rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Daura Giedraitienė pusiau juokais, pusiau rimtai sakė, kad paskaitą apie skulptūrą jurbarkiečiai išgirdo pačiu laiku. Vis dažniau pasigirsta siūlymų ateinančiais metais, Jurbarkui švenčiant Magdeburgo teisių suteikimo 400 metų jubiliejų, mieste pastatyti tai įprasminančią skulptūrą. „Tikimės, kad po tokios paskaitos menininkai pasistengs, kad būsimas kūrinys nesugadintų Jurbarko”, – sakė D. Giedraitienė.
Daiva BARTKIENĖ
Labai smagu, kad Jurbarke yra bent viena vieta, kur žmonės eina ne iš reikalo – Grybaitė moka sudominti, pritraukti, o tuo pačiu – ir pateikti informaciją aukščiausiu lygiu. Tokio muziejaus pavydi bet kuris Lietuvos miestas.