Savivaldybės administracijai skaičiuojant sutaupytas socialines pašalpas ir dalijant premijas seniūnijų darbuotojams, kaimuose netyla gyventojų pasipiktinimas. Žmonės skundžiasi, kad valdininkai, palikdami juos be cento kišenėje, ant kaklo užneria kilpą. Socialiniai darbuotojai tvirtina, kad dar nė vienas badu nenumirė, ir siūlo nepatenkintiems ne skųstis, o ieškotis darbo.
Netiki valdininkų geranoriškumu
Savivaldybėms perdavus socialinių pašalpų mokėjimo funkciją, nuo naujųjų metų socialiai remtinų asmenų rajone sumažėjo beveik per pusę, tačiau Jurbarko r. savivaldybės Socialinės paramos skyrimo komisija skundų gauna labai nedaug. Nuo metų pradžios ji išnagrinėjo tik 36.
Jurbarkų seniūnijos sprendimo neskirti pašalpos neskundė ir A. B., piniginės paramos netekęs liepą. Pasak vyriškio, seniūnijos socialinė darbuotoja jam paaiškino, kad pasikeitus šeimos sudėčiai pašalpos mokėjimą galima sustabdyti dviem mėnesiams – liepai ir rugpjūčiui. Rugpjūtį jis buvo apkaltintas, kad nuslėpė svarbų faktą – be seniūnijos žinios tėvui padovanojo automobilį. Rugsėjį gyvenimo sąlygų tikrinti atvažiavę socialiniai darbuotojai A.B. namuose rado jo draugę – ir padarė išvadą, kad vyriškis galimai turi sugyventinę.
Jau kitą dieną A. B. buvo pranešta, kad socialinės pašalpos jis nebegaus – toks yra savivaldybės komisijos sprendimas. Pakeisti jį gali tik administracinių ginčų komisija arba teismas. A. B. nusprendė nesibylinėti – tam reikia daug laiko ir, žinoma, pinigų, kurių jis, nuolat gyvenęs iš pašalpų, neturi.
„Varnas varnui akies nekirs – visi valdininkai suinteresuoti atimti iš žmonių pašalpas, nes nori įsiteikti valdžiai ir gauti premijas“, – įsitikinęs vyriškis.
Valgyti nori ne tik vaikai
A. B. pasakojo, kad jis penketą metų vienas augino tris savo vaikus, nes jų motinai dėl netinkamo gyvenimo būdo buvo apribotos motinystės teisės. Pavasarį vaikai panoro grįžti pas butą išsinuomojusią motiną.
„Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai tikina, kad motina pasitaisė, vaikai gali grįžti pas ją. Man situacija atrodo visai kitokia: vaikus ji išsiviliojo tik dėl pašalpų ir Vaikų išlaikymo fondo mokamų pinigų. Iš ko ji tuos vaikus išlaikys, jei irgi neturi darbo ir sėdi be cento?“ – svarstė nepatenkintas vyriškis.
A. B. neprieštarauja, kad vaikai gyventų su motina. Jam tik pikta, kad seniūnijos darbuotojams atrodo, jog neturintiems vaikų valgyti nebereikia.
„Sprendimais atimti socialines pašalpas seniūnija varo žmones į neviltį, nuo kurios prasideda depresija ir dar blogesni dalykai. Jei neturi darbo, negauni pašalpos, belieka pasikarti. Pagaliau ir darbo nei per dieną, nei per dvi nesusirasi, o ir pradėjęs dirbti dar mėnesį negausi atlyginimo. Iš ko visą tą laiką reikia gyventi?“ – stebisi vyriškis.
Jo manymu, namuose rastą svetimą žmogų vadinti sugyventine – nelogiška, nes vienišas vyriškis gali turėti draugę, ir net ne vieną. A. B. tvirtina, kad aiškino tai ir Jurbarkų seniūnijos socialinei darbuotojai, bet ji nesileido į kalbas.
Vyriškis teigė nepražūsiąs, tikėjo, kad po kelių dienų pradės dirbti ir visos problemos išsispęs, tačiau piktinosi, kad seniūnijų darbuotojai su pašalpų gavėjais elgiasi blogiau nei su kaliniais – net nelaiko jų žmonėmis.
„Žinokit, Jurbarkų seniūnijoje tvarka kitokia nei visame rajone, ten socialinės darbuotojos nuomonė galutinė – niekas jai nedrįsta prieštarauti. Jei pasakė, kad pašalpos nebus, tai taškas: jokia komisija jos sprendimo nepakeis. Kurioje dar seniūnijoje žmonės socialiniams darbuotojams televiziją kviečia?“ – svarstė A. B.
Apšaukti lankytojus – įprasta?
„Ne seniūnija pašalpas skiria, ne seniūnija jas atima“, – išgirdusi apie ką kalbama, iškart pareiškė Jurbarkų seniūnijos socialinė darbuotoja Daiva Gabšienė.
Pasak socialinės darbuotojos, dabar, kai A. B. vaikų nebeaugina, seniūnijos požiūris į jį pasikeitė. „Kiek prisimenu, pašalpas jis gavo daug metų – be jokių tarpų. Dabar negauna nuo liepos 1 d. Rugsėjo 23 d. tikrinome jo gyvenimo sąlygas, šeimos sudėtį ir užimtumą. Akte parašėme, kad A.B. galimai turi sugyventinę“, – tvirtino socialinė darbuotoja.
Paklausus, kada seniūnijos komisija nusprendė A. B. nebemokėti pašalpos, darbuotoja pakėlė balsą: „Ar jūs girdite, ką sakau? Pašalpas skirsto ne seniūnija, o savivaldybė. Savivaldybei pateikėme dokumentus, ji priėmė sprendimą“, – neleidžiančiu prieštarauti tonu, pabrėždama kiekvieną žodį išrėkė darbuotoja.
Tik pasitelkus kantrybę pavyko sužinoti, kad seniūnijos komisija nuo tokių konfliktinių atvejų kaip A. B. sąmoningai nusišalina. Paprašius suskaičiuoti, kiek kartų per metus Jurbarkų seniūnija kreipėsi į savivaldybės Socialinės paramos skyrimo komisiją, D. Gabšienė pareiškė neturinti laiko vartyti dokumentų – nurodė klausti savivaldybės administracijos darbuotojų.
D. Gabšienė pripažino, kad liepą nebuvo priežasčių nemokėti A. B. socialinės pašalpos, tačiau duomenų bazėse nebuvo žinių apie jo pajamas. „Tas automobilis, kurį jis rugpjūčio mėnesį dovanojo tėvui, neturėjo įtakos pašalpai, bet jis nuslėpė nuo seniūnijos duomenis – vadinasi, pažeidė įsipareigojimus“, – konstatavo D. Gabšienė.
Pakeltas darbuotojos kalbos tonas nesukėlė jokių emocijų Jurbarkų seniūnui Audroniui Kačiušiui – iš to galima spręsti, kad šioje seniūnijoje šaukti ant interesantų įprasta. Seniūnas tvirtino gerai pažįstantis A.B., ne kartą jį namuose lankęs ir su vaikais bendravęs. „Ką liežuviu mala, skundžiasi, verčiau tegul darbo eina dirbti. Kaime žmonės juokiasi, kad B. ne darbui sutvertas“, – piktinosi seniūnas.
Ir skiria, ir atima urmu
Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjos pavaduotoja Inga Kornikaitė tvirtino Jurbarkų seniūnijos ir A. B. konfliktą žinanti: liepą jis negavo pašalpos dėl to, kad duomenys apie šio mėnesio pajamas atsirado tik rugpjūtį, rugpjūtį paaiškėjo reikalai su automobiliu, o rugsėjį „išlindo“ sugyventinė.
Neaišku liko, kodėl pašalpa ir skiriama, ir atimama urmu – iš karto trims mėnesiams, nors liepą neskirti A. B. socialinės paramos priežasčių nebuvo ir A. B. lyg ir turėjo teisę gauti 350 Lt.
Paanalizavusi savivaldybės tarybos priimtą pašalpų mokėjimo tvarką, I. Kornikaitė patvirtino, kad pašalpą vis dėlto skiria seniūnija, o ne savivaldybė, kaip bandė įrodyti D. Gabšienė.
„Jurbarkų seniūnijos socialinė darbuotoja labai kompetentinga ir patyrusi, tikriausiai ji turėjo mintyse tai, kad be Socialinės paramos skyriaus darbuotojų patvirtinimo pašalpa nemokama. Tai kaip ir susidvejina funkcijos“, – svarstė Socialinės paramos skyriaus vyriausioji specialistė.
Daugiau laiko nei Jurbarkų seniūnijos socialinė darbuotoja turinti I. Kornikaitė netruko suskaičiuoti, kad savivaldybės Socialinės paramos skyrimo komisija šiemet svarstė šešis Jurbarkų seniūnijoje dėl pašalpų mokėjimo kilusius konfliktus. Tai sudaro apie 17 proc. visų komisijos nagrinėtų skundų.
Rugsėjį Jurbarkų seniūnija pašalpas mokėjo 100 asmenų – 45 šeimoms. Prieš metus, 2013-ųjų rugsėjį, pašalpas gavo 166 Jurbarkų seniūnijos gyventojai arba 84 šeimos. Gruodžio mėnesį pašalpa buvo paskirta 178 asmenims, gyvenusiems 86 šeimose.
Taigi pašalpų gavėjų Jurbarkų seniūnijoje sumažėjo beveik perpus. Ar gali būti, kad visi 78 žmonės pašalpas gavo be reikalo?
Pačiame jėgų žydėjime esantis A. B. tikrai neturėtų gyventi iš socialinės paramos, tačiau kas galėtų paneigti, kad kiti, gerokai už jį silpnesni visuomenės nariai, savo teisių negina tik dėl to, kad nesugeba pasipriešinti valdininkų diktatui?
Socialinės paramos skyriaus darbuotojai kiekviena proga tvirtina, kad socialiniai darbuotojai yra tikrų tikriausi vargšų advokatai – važiuodami tikrinti gyvenimo sąlygų jie, esą, pamato, ne tik tuos, kurie nardo prabangoje, bet ir pasiūlo paramą patiriantiems skurdą. Gal kur tokių atvejų ir yra buvę, bet kai socialinio darbuotojo bendravimo tonas niekuo nesiskiria nuo kalėjimo prižiūrėtojo komandų, net nesitiki, kad tai įmanoma.
Daiva BARTKIENĖ
jei jau sitie darbuotojei siulo susirasti darbus tai tegul ir padeda kaimuose gyvenantiems zmonems ta darba rasti arba suteikti kaskokias salygas ta darba dirbti toliau nuo namu . Visi dirbtu ir daugiau uzsidirbtu nei laukti kaskokios ismaldos kuria reikia zvejoti kaip zuvy negyvam prude . Man sitie ystatymai visada prasilenkia su realybe .