Spalio 22 d. minima Tarptautinė mikčiojimo supratimo diena. Mikčiojimas atsiranda dėl kalbos raumenų spazmų. Gebėjimas kalbėti priklauso nuo trijų kalbos centrų darbo: motorinio – broko, kuris reguliuoja balso aparatą ir valdo tai, kas dalyvauja tariant garsus (judina lūpas, liežuvį), sensorinio – vernikės, kuri padeda išgirsti ir suprasti savo bei kitų kalbą ir asociatyvinio, analizuojančio išgirstą frazę ir numatančio, ką kalbėti toliau.
Kad nesutriktų sklandžios kalbos procesas, visi trys centrai turi darniai funkcionuoti perduoti vienas kitam impulsus tuo pačiu metu. Esant per dideliam broko centro aktyvumui, impulsų perdavimas sutrinka, atsiranda kalbos padargų (lūpų, liežuvio, liežuvėlio, minkštojo gomurio) traukuliai, spazmai veido ir kaklo srityse, dėl kurių ir prasideda mikčiojimas – kalbos tempo ir ritmo sutrikimas, pasireiškiantis negebėjimu išsakyti savo minčių; atskirų garsų, skiemenų ar žodžių kartojimu.
Didžiausia tikimybė užkirsti kelią mikčiojimui tada, kai jis tik prasidėjo, apie ketvirtuosius vaiko gyvenimo metus. Tada nuo tėvų operatyvumo priklauso beveik viskas, tačiau jie turi žinoti, ką daryti ir mokėti tai daryti. Šiandien kiekvienas mikčiojantysis gali praeiti kalbos terapiją su matomais rezultatais, jei ji pravedama profesionaliai ir jei pats pacientas į gydymą atsineša didelį pasiruošimą investuoti daug laiko ir ištvermės.
Mikčiojimas dažniausiai pasitaiko tarp ikimokyklinio amžiaus vaikų ir mažėja vyresnio amžiaus grupėse. Didžiausia tikimybė užkirsti kelią mikčiojimui tada, kai jis tik prasidėjo, apie ketvirtuosius vaiko gyvenimo metus.
Maždaug trys žmonės iš tūkstančio mikčioja ir dėl to išgyvena, nepasitiki savimi. Tačiau mikčiojo ir daugybė garsių žmonių, kuriems ši yda nesutrukdė pasiekti to, ko nori: Aristotelis, Niutonas, Čarlzas Darvinas, Vinstonas Čerčilis, Merilin Monro, Briusas Vilis.
