Subyrėjus pramonei Jurbarkas tapo išskirtinai žemdirbišku kraštu. Kaime gyvena apie 60 proc. rajono gyventojų – jų šeimas maitina pieno ir mėsos gamyba, javų auginimas bei su žemės ūkiu susiję verslai. Aktyviausiai kaimo ekonomiką kuria ūkininkai.
Didėja ūkininkų valdos
Jurbarko rajone yra 4190 ūkio valdų, jų savininkai laiko gyvulius, deklaruoja pasėlius, gauna išmokas, tačiau tikrai prekinius ūkius kuria tik ūkius įregistravę ūkininkai. Savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus duomenimis, pernai rajone įregistruoti 85 ūkininko ūkiai, šių metų pradžioje jų turėjome 2697 ir 7 žemės ūkio bendroves.
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Jurbarko rajono biuro vadovė Kristina Gakienė neseniai rajone viešėjusiems Lietuvos socialdemokratų partijos Kaimo reikalų komiteto nariams, tarp kurių buvo ir didelis būrys Seimo narių, Jurbarką pristatė kaip stiprėjančių šeimos ūkių kraštą.
Tą patvirtina ir statistika. Pastaruosius dvejus metus žemės ūkio valdų sumažėjo nuo 4407 iki 4190, o ūkininkų ūkių daugėja: 2010-aisiais jų turėjome 2632, pernai – 2694, šių metų pradžioje – 2697.
Mažėjant žemės ūkio valdų, mažėja ir išmokoms pateiktų paraiškų skaičius. Nuo 2010 m. deklaruotų pasėlių plotai didėja – kasmet po kelis šimtus ha. Pernai deklaruota 64125 ha: 23439 ha pievų ir ganyklų bei 39781 ha pasėlių ariamoje žemėje.
Didėjant deklaruojamiems plotams, pamažu stambėja ir ūkiai. 2010 m. vienas ūkis vidutiniškai deklaravo maždaug 16,78 ha, 2012 m. – jau 19,1 ha, o pernai – 20,3 ha pasėlių ir pievų. Per porą pastarųjų metų šiek tiek sumažėjo bendrovių deklaruojamų pasėlių plotai – pernai iš viso jos deklaravo 4582 ha.
Bendrovės lygiuojasi į ūkininkus
LŽŪKT Jurbarko biuro vadovė K. Gakienė sako, kad geriausiai mūsų ūkių ekonominį pajėgumą apibūdina ne deklaruojami pasėlių plotai ar laikomų galvijų skaičius, o ekonominis dydžio vienetas, kuris apskaičiuojamas, atsižvelgus į visų ūkyje auginamų produkcijos rūšių apimtis bei ūkio teikiamas žemės ūkio paslaugas.
Maždaug 75 proc. rajone esančių žemės ūkio valdų nėra pasiekusios net 2 ekonominio dydžio vienetų (EDV) ir negali gauti net natūriniam ūkiui skirtos paramos. Tai kelių ha ūkiai, kuriuose žmonės laiko 1–2 karvutes ir prisiduria šiek tiek pajamų prie pagrindinio pragyvenimo šaltinio.
Tačiau turime apie 450 valdų, priskiriamų 2–4 EDV kategorijai, 335 valdas iki 14 EDV. „Daugiau kaip 4 ekonominio dydžio vienetais įvertintos valdos yra šeimos ūkiai, kurie sudaro mūsų rajono žemės ūkio pagrindą. Tokius ūkius galime apibūdinti kaip privatų šeimos verslą – žmonės ne tik užsidirba sau duoną, leidžia į mokslą vaikus, bet ir kuria darbo vietas kaime gyvenantiems žmonėms“, – sakė K. Gakienė.
Lietuvos Kaimo plėtros 2007 – 2013 m. programos lėšos šeimos ūkiams labai padėjo susitiprėti, todėl vidutiniai ūkiai perauga į stambius prekinius ūkius. Šiuo metu rajone turime 173 didesnius nei 14 EDV ūkininkų ūkius. Tokių ūkių palengva daugėja: 2012 m. pradžioje rajone buvo 156 didesni nei 14 EDV ūkiai. Jiems priskiriamos ir 7 žemės ūkio bendrovės, kurių didžioji dauguma pasiekė 160 – 270 EDV ir iš esmės prilygsta apie 1000 ha žemės dirbantiems ūkininkams.
Suveikė raginimas auginti gyvulius
Vyriausybė skatina plėtoti gyvulininkystę ir žada remti ūkininkus, laikančius pienines ir mėsines galvijų bandas, tačiau gyvulių laikytojų kaimuose nuolat mažėja. 2009 m. pradžioje rajone buvo 3127 galvijų laikytojai, o šiuo metu – tik 2060. Galvijų augintojų labiausiai sumažėjo 2011 m. – tuomet gyvulius išpardavė ir išpjovė beveik 500 kaime žemės ūkio valdas turinčių rajono gyventojų.
2009 m. prasidėjus ekonomikos sunkmečiui ir supirkėjams sumažinus pieno kainas iki 40–50 ct/kg per metus rajone netekome kone 1000 galvijų. Daugiau gyvulių auginti pradėta tik 2012 m. Šiuo metu bandos didėja sparčiausiai: pernai ūkininkai augino 17273 galvijus – 519 daugiau nei 2012 metais, o per per keturis šių metų mėnesius gyvulininkystės ūkių bandos išaugo dar beveik 500 galvijų.
Deja, ne taip sparčiai daugėja karvių. Pernai ūkininkai prisiaugino tik 101 piendavę, tačiau per keturis šių metų mėnesius pieninės bandos padidėjo 180 karvių. Pastebimai daugėja mėsai auginamų galvijų. Praėjusių metų pradžioje rajone buvo auginami 1564, šių metų gegužės 1-ąją – 1860 mėsinių ir mišrūnų galvijų.
„Pakankamai pašarų pasigaminantys ir vietos fermose nestokojantys ūkininkai veršelių jau nebeparduoda – telyčaites augina bandai atnaujinti, buliukus – mėsai. Papildomų investicijų tam nereikia, o pajamos už parduotus mėsinius galvijus papildo ūkininkų kišenes. Taip bandoma išvengti pajamų sumažėjimo, nes pieno kainos nėra stabilios“, – sakė K. Gakienė.
Atsiradus reikalavimui deklaruojantiems pievas ir ganyklas auginti gyvulius, paaiškėjo, kad rajone turime ne taip jau mažai smulkiųjų raguočių ir arklių. Šių metų sausio 1 d. duomenimis, mūsų ūkininkai laiko 1322 avis, 156 ožkas ir 303 arklius.
Dėl afrikinio kiaulių maro protrūkio per praėjusius metus suregistruotos visos kiaulių bandos. Paaiškėjo, kad rajone kriukses laiko 841 žemės ūkio valdų savininkas, tačiau kiaulių skaičius išaugo nedaug. 2013 m. pradžioje rajone buvo užregistruotos 31488, šių metų sausio mėnesį turėjome 35910 kiaulių.
Pienininkystei – pavojaus signalas
Šiuo metu daugiausia – net 1160 žemės ūkio valdų savininkų laiko po 1–2 karves. Konsultavimo tarnybos vadovė įsitikinusi, kad tai nėra prekiniai ūkiai – galvijai laikomi tik asmeniniams poreikiams. Iki 20 karvių bandą rajone turi 654 laikytojai, valdantys didžiausią skaičių karvių – 4204. Intensyvūs prekiniai ūkiai, turintys 21–100 karvių, yra 77.
LŽŪKT Jurbarko biuro vadovė K. Gakienė mano, kad pieno ūkių ateitimi reikėtų smarkiai susirūpinti. Augalininkų gretas kasmet papildo jauni ūkininkai, o gyvulininkystė jaunų žmonių praktiškai nedomina. „Pastebėjome, kad ūkius stambina tik tie pieno gamintojai, kurie mato perspektyvą – turi vaikų, ketinančių tapti ūkininkais. Didžioji dauguma ūkininkų į savo pieno ūkius dabar intensyviai neinvestuoja“, – sakė K. Gakienė.
Dėl to tik penki ūkininkai ir viena bendrovė laiko daugiau nei po 100 melžiamų karvių – iš viso 1121piendavę. Gal tokių ūkių galėtų būti ir daugiau, bet kone visi pienininkystės versle dirbantys žemdirbiai skundžiasi darbo jėgos trūkumu. Dėl valstybės socialinės politikos – dosniai mokamų pašalpų sunkiausia kaime rasti norinčių melžti karves,todėl stambiausiųjų pieno ūkių savininkai jau privesti galvoti apie inovacijas – savo ūkiams ieško melžimo robotų.
Nors produktyvumo kontrolės išlaidos iš dalies kompensuojamos, kontroliuojamos tik šiek tiek daugiau nei ketvirtadalis karvių, dėl to labai suku spręsti apie piendavių produktyvumą. Vis dėlto didžioji dalis stambiųjų ūkių karvių produktyvumo kontrolės neatsisako. 2013 m. sausio 1 d. duomenimis, rajone iš karvės vidutiniškai primelžiama po 6629 kg pieno. Produktyvumas akivaizdžiai auga: 2010 m. pradžioje iš karvės ūkininkai vidutiniškai melžė 6120 kg pieno.
LŽŪKT Jurbarko biuro vadovės manymu, pieno ūkių plėtrą stabdo ir neaiški ateitis. „Neužtenka pasakyti, kad valstybė rems gyvulininkystę, viską lemia stabili pieno supirkimo kaina. Tokios šalys kaip Olandija, Danija ar Prancūzija jau dabar intensyvina pieno gamybą, todėl žemdirbiai su nerimu laukia kvotų panaikinimo, nes „paleidus rinką“ pieno kainos gali dar labiau nukristi. Jei taip nutiks, žemdirbiai gali vėl išparduoti karves – taip buvo pasielgta 2009 metais“, – sakė K. Gakienė.
Nuo kaimynų neatsiliekame
Na, o grūdų augintojai turi daug progų keiksnoti gamtą dėl iššalusių pasėlių, sausringų ar pernelyg drėgnų metų, bet darbštūs ir gamtos negandų užgrūdinti žemdirbiai, tyliai nuriję kartėlį dėl šiemet neišžiemojusių pasėlių, su nerimu stebintys prognozuojamas žemas grūdų supirkimo kainas, kantriai dirba ir nenuleidžia rankų.
Gal dėl to, kad mūsų krašto ūkininkai atsargūs ir linkę auginti tradicines kultūras – daugiausia sėja žieminių ir vasarinių kviečių, rapsų, miežių. Didžiausius pasėlių plotus pernai užėmė žieminiai kviečiai – beveik 13,8 tūkst. ha, auginome 5,1 tūkst. ha vasarinių miežių, 4,9 tūkst. ha rapsų, 4,2 tūkst. ha vasarinių kviečių. Tačiau kai kurios tradicinės kultūros mūsų kaimuose jau baigia išnykti: beveik nebesėjame linų, lubinų, ūkininkams neperspektyvus atrodo ir bulvių auginimas – pernai buvo deklaruota tik 115 ha bulvių laukų.
Nors atrodo, kad didžioji dalis mūsų rajono ūkių smulkūs ir ekonomiškai silpni, LŽŪKT Jurbarko biuro vadovė tikina, kad esame ne prastesni už kaimynus.
Įvertinę deklaruotus pasėlių plotus, vidutinį ūkio dydį, žemės našumo balą, gyvulių skaičių ir ūkių ekonominį pajėgumą, LŽŪKT specialistai mūsų rajoną priskyrė antrajai ekonominei zonai – jų skaičiavimai rodo, kad lygiuojamės į Raseinius, Kelmę, Akmenę. Tuo tarpu kaimyninė Tauragė liko trečioje ekonominėje zonoje.
„Vargu ar kada prilygsime Lietuvos grūdų aruodu vadinamiems Šiauliams, Joniškiui, Šakiams, į juos besilygiuojančiam Panevėžiui, Kauno rajonui – mūsų laukuose javai neužaugina tokio didelio derliaus, ūkininkai neaugina cukrinių runkelių, mūsų dirvos nepalankios daržininkystei plėtoti. Bet pagal gyvulių skaičių, bandų dydį, pasėlių plotus galime sakyti, kad užimame aukso vidurį“, – sakė K. Gakienė.
Konsultavimo tarnybos vadovė įsitikinusi, kad kuo daugiau žmonių dirba žemę ir augina gyvulius, tuo ekonomiškai stipresnis mūsų kaimas.
Daiva BARTKIENĖ