Suradusi prasmę padėti kitiems (2)

Turbūt ne kartą esate girdėję: „gyvenu dėl vaikų” (taip dažniausiai sako mamos), „pagyvensiu dėl savęs” – raminasi besiruošiantieji į užtarnautą poilsį. O ar girdėjote sakant „gyvenu, kad padėčiau kitiems – svetimiems – skurstantiems ir vargstantiems”? Nesako taip ir Audronė Minikevičienė, nors jau keletą metų nemažą dalį savo laiko skiria labdaringai veiklai. Audronė yra Jurbarko lietuvių-švedų draugijos pirmininkė, o šios visuomeninės pelno nesiekiančios organizacijos vienas tikslų – padėti sunkiai materialiai gyvenantiems žmonėms.

Jurbarko lietuvių-švedų draugija buvo įkurta 2002 metais. Audronė Minikevičienė jon pateko, galima sakyti, atsitiktinai. Tais metais ji lankė anglų kalbos kursus, mat buvo atsiradęs internetas, ir moteris pamanė, kad dėl jo verta išmokti angliškai. Mūsų mieste viešėjusių švedų pasiūlymu Jurbarke įsteigta draugija, į kurią, paraginta kursų vedėjos, įstojo ir Audronė. „Kartais susitikdavom, buvo ieškoma ryšių su švedais, bet nepavyko rasti, dalyvaudavom draugijų sąjungos forumuose – tik tiek”, – pasakoja Audronė apie susikūrusios draugijos veiklą. Išskyrus galimybę nuvykti į Švediją, mat forumai pamečiui vyksta Švedijoje ir Lietuvoje, draugijos veikla nebuvo nei aktyvi, nei įdomi. Per keletą metų nariai išsiskirstė, liko tik Audronė ir naujai įstojusi Janė Pocienė. Ji pasiūlė Audronei būti pirmininke ir abi ėmė gaivinti Jurbarko lietuvių-švedų draugiją ir ieškoti prasmingos veiklos, nes, pasak Audronės, jai neužteko vien nuvažiuoti į Švediją.

Per savo šeimos draugą, švedą, A. Minikevičienė surado draugijai partnerį – Kristianstado švedų-lietuvių bendriją, kuri jau buvo pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su Šiauliais, tačiau mielai sutiko bendradarbiauti ir su jurbarkiečiais bei dalį labdaros siuntų skirti mūsų krašto sunkiai besiverčiantiems žmonėms.

Kai Jurbarko lietuvių-švedų draugijos vairą perėmė Audronė ir veikla įsibėgėjo, jie kreipėsi į rajono savivaldybės administraciją dėl patalpų. „Esame dėkingi savivaldybei, skyrusiai patalpas Ugniagesių gatvėje. Tuos du kambarius suremontuoti ir įrengti padėjo bičiuliai švedai. Dabar ten susirenkame, priimame atvykusius Kristianstado bendruomenės narius, sandėliuojame labdaros siuntas”, – sako draugijos pirmininkė.

„Kristianstado švedų-lietuvių bendruomenei daugiausia priklauso pensinio amžiaus žmonės, ir mes ten lankydamiesi matėme, kaip iš širdies ir be atlygio jie dirba ruošdami labdaros siuntas į Lietuvą”, – pasakojo A. Minikevičienė. – Jie įsikūrę didžiuliame pastate, į kurį gyventojai atveža tai, kas jiems nebereikalinga, o bendruomenės nariai viską kruopščiai surūšiuoja, išmeta tai, kas netinkama. Tai didžiulis darbas, bet užtat iš Kristianstado gaunama labdara yra itin geros kokybės ir tvarkingai supakuota – jie neatveža nudėvėtų rūbų, neveikiančios buities technikos, net vaikų žaislams netrūksta nė vienos detalės.”

Ir jurbarkiškiai taip mano, ir jų partneriai Švedijoje pageidauja, kad būtų remiami kaimo žmonės. Daugiausia Kristianstado švedų-lietuvių bendruomenės paramos iškeliauja į Šimkaičių, Girdžių, taip pat ir į kitas rajono seniūnijas. Remiamos ne tik vargingai gyvenančios šeimos, bet ir vaikų ugdymo įstaigos. Šimkaičių vaikų darželiui švedai nupirko naują šaldytuvą ir žaliuzes aktų salės langams. Girdžių pagrindinėje mokykloje kasmet veikia švedų finansuojama vaikų vasaros stovykla „Aitvaras”. Jurbarkų darželis-mokykla iš Kristianstado bendruomenės gavo 3 tūkstančius litų, už kuriuos pirko du dulkių siurblius ir kitokių reikalingų daiktų. Dalis paramos perduodama A. Jasaitienės vadovaujamam Jurbarko gailestingumo, labdaros ir paramos fondui, neįgaliųjų draugijai, Socialinių paslaugų centrui – ligonių ir neįgaliųjų slaugos priemonių.

Pasak A. Minikevičienės, švedai nei daiktų, nei pinigų nedalija šiaip sau – atvažiavę į Jurbarką, jie apsilanko seniūnijose, susitinka su remiamų įstaigų vadovais, su žmonėmis, išsiaiškina jų poreikius ir nusprendžia, kuo galėtų padėti. „Švedai puikiai žino mūsų žmonių socialinę padėtį ir tai, kur nukeliauja jų parama. Siunčiu jiems nuotraukas, bet visų svarbiausia mūsų bendradarbiavime yra pasitikėjimas”, – sakė Audronė ir džiaugėsi, kad ir jos vadovaujamoje Jurbarko lietuvių-švedų draugijoje susibūrė bendraminčiai ir bičiuliai, vienas kitu pasitikintys ir – svarbiausia – nesavanaudiškos labdaringos veiklos prasme tikintys žmonės. „Visi jauni, dirbantys ir draugijos veikloje iš širdies dalyvaujantys žmonės – Janė Pocienė, Aleksas Masaitis, Gabija Viduolytė, Dangolė Vanina, Dalia Jaramavičienė – didžiausi mano pagalbininkai”, – teigė A. Minikevičienė.

Per metus į Jurbarką iš Kristianstado atvežamos 2-3 didelės labdaros siuntos – reikia iškrauti, sunešti, sudėlioti į dėžes šeimoms. Reikia surasti žmones, kuriems švedų parama labiausiai reikalinga. Audronė pasakoja, kad padeda socialiniai darbuotojai, socialiniai pedagogai. Draugijos nariai norėtų padėti tokioms šeimoms, kurios atvežtų produktų neišmainytų į degtinės butelį. Nors, antra vertus, girtuokliaujančių tėvų vaikai irgi nori ir valgyti, ir džiaugtis, pasak Audronės, vaikus labiausiai nudžiugina žaislai ir saldumynai, kurių lietuvių-švedų draugijos lauktuvėse šeimoms visada būna.

„Kristianstado švedų-lietuvių bendruomenė savo būstinėje turi ir parduotuvę, kurioje labai pigiai pardavinėjami žmonių sunešti daiktai. Dažniausiai joje perka emigrantai, o gautus pinigus bendruomenė skiria Lietuvos vaikų stovykloms, tokioms kaip Girdžių pagrindinėje mokykloje jau daug metų vasaromis veikianti stovykla „Aitvaras”, ir kitiems projektams”, – pasakoja A. Minikevičienė.

Jau keletą metų besidarbuojanti vargingai gyvenančius žmones šelpiančioje draugijoje moteris mato visokių gyvenimų. „Yra labai tvarkingų ir darbščių šeimų, bet neturinčių darbo ir pajamų. Tokiems reiktų dažų, tapetų – jie nori gražiai gyventi. O kai kurie nemoka planuoti, leisti savo pinigų, perka, gal paveikti reklamos, tai, kas brangu ir nebūtina. Kai kurie – tiesiog tingi: kaime gyvendami neturi nė mažiausio daržo”, – svarsto Audronė, kodėl pas mus tiek daug sunkiai besiverčiančių žmonių.

Tačiau Kristianstado bendruomenė skurdo priežasčių nerūšiuoja, tik galėdami padėti – padeda. Vasarą švedai skyrė pinigų nupirkti sunkiai besiverčiančioms šeimoms ir seneliams maisto produktų – iš viso 5 tūkst. švediškų kronų, apie 1700 litų. „Jau vežėme maisto ir įvairių daiktų į Vertimus, į Girdžių ir Šimkaičių seniūnijas. Likusius pinigus skirsime Juodaičiams. Mokyklos socialinė pedagogė davė 13 šeimų sąrašą – vaikams trūksta kuprinių, kanceliarinių prekių”, – sako Audronė, tos pat dienos, kai šnekėjomės, popietę susiruošusi su savo bičiuliais draugijos nariais pirkti juodaitiškiams maisto ir, žinoma, saldainių vaikams.

Na, o asmeninis Audronės gyvenimas sukasi namuose ir sodyboje: namų ruoša, valgio gaminimas, dar – malonumas vaikščioti po mišką su šunimi (šį grybingą rudenį miško gėrybes ji renka ne tik sau, bet ir kaimynėms, ir dirbančioms savo draugėms) ir žvejoti („su lazdyno meškere, ir mano žuvys mažytės – tik katėms”). Kai atvėsta orai – pasilepinti kaimiškoje pirtelėje, pasivanoti savo surištomis beržinėmis, kadaginėmis ir įvairių žolių vantomis.

Mėgsta keliones. Kol buvo maži vaikai, keliaudavo visa šeima. Dabar studentas Simonas ir abiturientė Greta dažniausiai keliauja atskirai, o Audronė su vyru Juozu, nusipirkę „paskutinės minutės” kelionę, šiltuose kraštuose mėgsta prasitęsti Lietuvoje taip greit prabėgančią vasarą. Neišdilę kelionės prieš keletą metų pas gimines į Pietų Ameriką įspūdžiai – argentinietiško tango garsai, ypatingas jautienos ir vyno skonis, Iguazu krioklių didybė, džiunglės, ilga kelionė autobusu per Andus į Santjagą…

Keliauti A. Minikevičienei tenka ir dėl jos visuomeninių pareigų – spalio pradžioje ji ir Šimkaičių seniūnijos socialinis darbuotojas Egidijus Petryla yra pakviesti į Švedijoje vyksiantį švedų-lietuvių bendruomenių forumą. „Dalyvausime seminaruose apie socialinį darbą. Diskusijos, pasidalijimas patirtimi visada naudingi”, – sako Audronė. Pernai ji pati vedė seminarą forume, kuris vyko Lietuvoje, Kėdainiuose.

O gal ir nebūna gyvenime atsitiktinumų, gal viskas yra taip, kaip turi būti ir kaip norime mes patys? Pasiryžusi išmokti užsienio kalbą Audronė ne tik išplėtė savo akiratį, bet ir surado prasmę gyventi ne tik sau.

Danutė Karopčikienė