Kovo 11-oji Jurbarke jau turi savo tradicijas. Vieną gražiausių Nepriklausomybės atkūrimo dienos akcentų – šventinę eiseną miesto gatvėmis antri metai iš eilės rengia Jurbarko jaunimo organizacijų sąjunga, o iškilmingame minėjime labiausiai nusipelniusius jurbarkiečius rajono meras apdovanoja savivaldybės ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“.
Kaip reikia džiaugtis kiekviena valstybės nepriklausomybės švente, jurbarkiečiams rodo pavyzdį aktyvus jaunimas. Gaila, kad Jurbarko jaunimo organizacijų sąjunga nesulaukia nei gyventojų paramos, nei savivaldybės įstaigų darbuotojų pagalbos.
Žinia, kad eisena miesto gatvėmis vyks ir šiemet, Jurbarką apskriejo visai prieš šventę. Susirinkimo vieta – aikštė prie Vytauto Didžiojo paminklo. Nuo seno kiekviena proga šioje vietoje keliama Lietuvos valstybinė vėliava šiemet taip ir nesuplazdėjo. Jaunimas apie šį būtiną šventės akcentą tikriausiai nepagalvojo, o susibūrimas prie Vytauto Didžiojo paminklo ir šventinė eisena kultūros darbuotojų, rajono vadovų nesudomino. Saulėtą ir šiltą dieną į renginį atėję jurbarkiečiai tikėjosi sulaukti ne tik vėliavos pakėlimo, bet ir šventinę nuotaiką pakeliančios Tautiškos giesmės, lietuviškos dainos ar šokio, o rado tik snūduriuojantį parką ir pulką entuziastingai nusiteikusių vaikų.
Laimė, kad bent jie nepamiršo Kovo 11-osios šventės ir nors be orkestro, bet dundant būgnams ir skambant sveikinimo šūksniams žadino iš žiemos miego Jurbarko gatves. Vienas po kito vėrėsi langai, eisenos dalyviams mojavo balkonuose pavasariu besigėrintys žmonės, šypsojosi policijos automobilio vedamą eiseną praleisti sustoję vairuotojai.
Svarbiausių šventės akcentų – Trispalvės pakėlimo ir Tautiškos giesmės nesulaukė ir jurbarkiečiai, jaunimo pakviesti į savivaldybės aikštę formuoti Lietuvą simbolizuojantį užrašą LT. Keliais žodžiais pasveikinti susirinkusiuosius merui Ričardui Juškai prireikė minutės, dar ne daugiau kaip dešimties – fotoseansui su pamojavimu ant savivaldybės stogo įsitaisiusiam fotografui, ir – skirstomės, nes kitos šventinės programos dalies reikėjo laukti daugiau nei pusvalandį.
Pilnutėlę salę Kovo 11-ąją švenčiančių jurbarkiečių pasveikinęs rajono meras R. Juška džiaugėsi, kad ilgai senelių ir tėvų širdyse nešiotas laisvės troškimas prieš 24 metus virto tikrove, tvirtino, kad nuo tol savo šalies istoriją kuriame patys, būdami laisvi ir už ją atsakingi. Nepriklausomybė, pasak mero, yra pamatas tikėti, kurti, dirbti, švęsti, gyventi taip, kad nenuviltume savęs, artimųjų ir visų, puoselėjančių gimtąją kalbą, lietuviškus papročius ir tradicijas.
Kovo 11-osios proga R. Juška padėkojo žmonėms, kurie saugojo laisvės viltis, ir linkėjo susirinkusiesiems tausoti, branginti ir puoselėti tai, ką paveldėjo, mokėti gyventi laisvėje, gerbti vieniems kitus ir Lietuvą.
Tačiau labiausiai Jurbarkui nusipelniusių žmonių pagerbimo ceremonija šiemet vyko tarsi pagreitintai ir truko vos keliolika minučių. Pagailėta net gražių žodžių apie kandidatus, jų nuopelnai Jurbarko bendruomenei įvardyti vos vienu ar dviem sakiniais.
Savivaldybės ženklai „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ šiemet įteikti keturiems jurbarkiečiams. Kūno kultūros ir sporto centro trenerė Gražina Girdžiuvienė apdovanota už ilgametį pasiaukojamą darbą ir jos išugdytų sportininkų aukštus pasiekimus šalies rankinio rinktinėje.
Kūno kultūros ir sporto centre G. Girdžiuvienė dirba nuo 1975 metų, išaugino kelias kartas perspektyvių sportininkų ir aktyvų gyvenimo būdą pamėgusių žmonių, jos treniruojamos berniukų rankinio komandos net aštuonis kartus Lietuvos ir tarptautinėse žaidynėse iškovojo prizines vietas, o išugdyti sportininkai garsina Lietuvą iškovodami pergales tarptautinėse varžybose ir Pasaulio čempionatuose. Trenerės pasiaukojamas darbas ne kartą buvo įvertintas padėkos raštais, 2003 m. jai buvo įteiktas Kūno kultūros ir sporto departamento bronzos medalis už nuopelnus Lietuvos sportui, o 2004 m. G. Girdžiuvienė apdovanota Lietuvos rankinio federacijos 50-mečio medaliu. Ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ trenerę apdovanoti pasiūlė Jurbarko kūno kultūros ir sporto centras.
Ilgais nesibaigiančiais plojimais šventės dalyviai sutiko mokytoją Aldoną Macevičienę, dirbusią pedagoginį darbą nuo 1953 iki 1992 metų. Ypač dideli mokytojos nuopelnai organizuojant Jurbarko rajone vakarinį ir neakivaizdinį vidurinį dirbančiųjų mokymą. Nuosavu automobiliu ji važinėdavo po visų rajono kolūkių gyvulininkystės fermas ir mechanines dirbtuves ieškodama vidurinės mokyklos nebaigusių darbuotojų, kolūkių ir tarybinių ūkių vadovų prašydavo sudaryti jiems sąlygas mokytis.
A. Macevičienės iniciatyva prie vidurinių mokyklų buvo steigiami konsultaciniai punktai, kur vakarais, palikusi namuose šeimą, mokytoja važiuodavo tikrinti pamokų kokybės ir mokinių pasiruošimo. Išsikėlusi tikslą likviduoti Jurbarko rajone neraštingumą, mokytoja rėmėsi nuostata: kuo daugiau mokyklų ir mokinių, tuo mažiau kalėjimų ir kalinių. Kaip „Žinijos“ draugijos lektorė stengėsi mokslo žinias perduoti ne tik jauniems, o visiems jų norintiems.
Mokytoja visą savo gyvenimą buvo aktyvi visuomenininkė, rajono tarybos narė, susivienijimo „Sodai“ valdybos narė. Ši organizacija ir pasiūlė savivaldybės komisijai apdovanoti A. Macevičienę ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“.
„Šis apdovanojimas – tai manęs, suvalkietės, pripažinimo ženklas Jurbarke. Jis man visada primins tuos keturiasdešimt mano pedagoginės veiklos Jurbarke metų. Ačiū, ačiū visiems“, – susijaudinusi dėkojo neseniai 91-ąjį gimtadienį atšventusi Lietuvos nusipelniusi mokytoja.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jurbarko filialo taryba ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ pasiūlė apdovanoti Jurbarko kultūros centro tremtinių choro „Versmė“ siela tapusią chorvedę Mariją Eleną Tautkuvienę.
Pedagoginę veiklą ir kūrybinį darbą chorvedė pradėjo Seredžiaus vidurinėje mokykloje, kur jos suburtame chore dainavo ketvirtadalis mokinių. 1969 m. A. E. Tautkuvienė buvo pakviesta dirbi Jurbarko vaikų muzikos mokykloje, dėstė muzikos disciplinas, vadovavo meno saviveiklos kolektyvams, aštuonerius metus dirbo šios mokyklos direktore. 1975 metais į respublikinę Dainų šventę ji išsivežė net tris Jurbarko chorus.
Bet didžiausia chorvedės gyvenimo meile tapo tremtinių choras „Versmė“. Subūrusi niekada nedainavusius, bet labai norinčius savo skausmą ir netektis dainomis išpasakoti žmones, chorvedė dirba negailėdama savęs. Nors dauguma dainininkų negalėjo pasigirti nei jaunyste, nei stipria sveikata, repeticijos vykdavo net keletą kartų per savaitę, todėl po metų šis choras jau įveikė atranką į pirmąją respublikinę tremtinių dainų šventę. Per 25 metus „Versmė“ ne tik surengė daugybę koncertų Jurbarke ir šalyje, bet ir garsino Lietuvą Didžiojoje Britanijoje, Europos Parlamente Strasbūre, Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje. Nuo 2000-ųjų metų chorvedė Seredžiuje rengia respublikinį Stasio Šimkaus mišrių chorų festivalį „Kur bakūžė samanota“, į kurį atvykti prestižu laiko geriausi šalies meno mėgėjų chorai.
Apdovanojimu už nesavanaudiškas pastangas ir nuoširdų darbą gražinant Jurbarką, įamžinant svarbiausius istorijos įvykius, kraštui nusipelniusių žmonių atminimą įvertintas verslininkas Rimantas Židulis. UAB „Akmens uola“ direktorius niekada nebuvo abejingas aplinkai, kurioje dirba ir gyvena. Magdeburgo teisių suteikimo Jurbarkui 400 metų jubiliejų įamžinant skulptūra, įmonė padovanojo miestui paminklo pamatus, pernai naująjį Kauno gatvės skverą papuošė R. Židulio ir jo sūnaus Lino sukurta panteros skulptūra. Verslininko iniciatyva tapo pavyzdžiu, kaip kasdienė mėgstama veikla gali tapti puikiu sumanymu ir miesto puošmena.
Ir apdovanotiesiems, ir visiems, kurie juos sveikino bei džiaugėsi šių žmonių sėkme, koncertavo Antano Sodeikos meno mokyklos ugdytiniai. Džiugu, kad Jurbarke turime tiek daug talentingų vaikų – perspektyvių muzikantų, grakščių šokėjų, balsingų dainininkų, ir kad jie visi taip nuoširdžiai jau kelinti metai rengiasi Kovo 11-osios koncertui. Kartu su savo moksleiviais į sceną kopė ir ne tik juos drąsino, bet ir patys grojo bei dainavo muzikos mokytojai, nuoširdžiai tikintys, kad šie vaikai ir yra Jurbarko ateitis. Šventę papuošė Dailės skyriaus mažųjų menininkų pagamintos trispalvės vėliavėlės, brangiausiomis spalvomis pražydusios ne tik atlikėjų, bet ir žiūrovų rankose.
Vaikai ir jų mokytojai padarė viską, ką galėjo, kad jurbarkiečiai pajustų šventę. Jei jiems būtų padėję dar ir kultūros specialistai, Kovo 11-osios minėjimas galėjo tapti išties didingu renginiu. Juolab kad pritrūko tiek nedaug – visas renginio dalis sujungiančio scenarijaus, kuriame tikrai būtų atsiradę laiko ir Trispalvės pakėlimui, ir Tautiškai giesmei.
Daiva BARTKIENĖ
