Gruodžio 3-ąją paminėta Tarptautinė asmenų su negalia diena, kaskart atkreipianti visuomenės dėmesį į sveikatos problemų turinčius žmones, jų poreikius kaip kiekvienas iš mūsų – saugiai, turint galimybę judėti, dirbti, kurti, būti matomiems ir girdimiems.
Skaičiai auga
Jurbarko rajone yra registruoti 2686 žmonės su negalia – tai sudaro apie 10 proc. visų rajono gyventojų. Tendencija, pasak Jurbarko r. savivaldybės asmenų su negalia reikalų koordinatorės Giedrės Lukošienės, yra auganti. „Dar 2020–2022 metais turėjome apie 2200–2300 asmenų, tai buvo maždaug 8 proc. gyventojų, o dabar jau pasiekėme 10 proc. Be to, daugiau kaip pusė jų gyvena be artimo žmogaus pagalbos“, – sako G. Lukošienė.
Dėl augančio asmenų su negalia skaičiaus vis aktualesnės tampa socialinės paslaugos. Rajone didėja pagalbos į namus, asmeninio asistento, apgyvendinimo senelių namuose poreikis. Ypač sparčiai daugėja būsto ir aplinkos pritaikymo prašymų.
„Jeigu žiūrime į skaičius – pernai gavome 18 naujų prašymų dėl būstų pritaikymo, o šiemet, nors metai dar nesibaigė, turime jau 28. Tai apie 40 proc. daugiau. Eilės didelės, bet ir lėšų šiai programai kasmet skiriama vis daugiau. Per šiuos metus jau pritaikyta 15 būstų, trys dar laukia užbaigimo“, – teigia pašnekovė.
Ieškant sprendimų, kaip efektyvinti svarbiausių paslaugų teikimą, rajone imamasi įvairių priemonių, padedančių mažinti laukiančiųjų eiles – didinamas darbuotojų skaičius ir plečiamas paslaugų spektras. Ilgiausiai šiuo metu tenka laukti asmeninio asistento pagalbos. Kai kuriais atvejais ši paslauga gali pakeisti ir pagalbą į namus. „Pagalbos į namus paslauga šiuo metu turi ilgiausias eiles“, – sako koordinatorė.
Greta savivaldybės paslaugų aktyviai dirba nevyriausybinės organizacijos.
Aktuali tema – infrastruktūra
Kalbant apie infrastruktūros pritaikymą asmenims su negalia, situacija, pasak G. Lukošienės, pamažu gerėja. Visi nauji statomi ar projektuojami objektai jau turi būti pritaikyti žmonėms su negalia.
„Tai numato statybos techniniai reglamentai ir Statybos įstatymas. Nauji pastatai projektuojami galvojant apie visas negalios formas. Daug sudėtingiau su senais pastatais – jie statyti seniai, kai apie pritaikymą tiesiog nebuvo galvojama“, – sako G. Lukošienė.
Senų pastatų rekonstrukcijos dažnai reikalauja didelių investicijų, o kai kurie jų – kultūros paveldo objektai. „Norėtume greičiau, bet procedūros ilgos. Tačiau tais atvejais, kai pastatai rekonstruojami, pritaikymo klausimas jau būna privalomas – tiek, kiek leidžia pastato konstrukcija“, – pabrėžia koordinatorė.
Rajone kasmet nustatomi prioritetai, kurias vietas pirmiausia reikėtų pritaikyti. „Tai liečia ir gatves, ir perėjas, ir nuovažas. Visko vienu metu padaryti nepavyks, bet judame kryptingai. Esu kviečiama į posėdžius, į mano nuomonę įsiklausoma. Konsultuojuosi ir su pačiais žmonėmis su negalia – jie mato geriau. Mums miestas atrodo vienoks, bet žmogui su judėjimo ar regėjimo negalia kliūtys atsiveria visai kitaip“, – sako G. Lukošienė.
Požiūris keičiasi
Požiūrio į žmones su negalia tema, pasak koordinatorės, šiandien yra švelniai optimistinė. „Jeigu lygintume su laikotarpiu prieš kelis dešimtmečius, požiūris tikrai pasikeitęs į gerąją pusę. Turime daugiau informacijos apie negalių specifiką, elgesį, bendravimą. Vaikai mokyklose daugiau mato įvairovės, bendruomenė taip pat“, – tikina G. Lukošienė.
Darbo rinkoje situacija išlieka sudėtingesnė. Judėjimo, regėjimo ar klausos negalią turintys žmonės darbą randa dažniau, tačiau daugiausia kliūčių patiria turintys intelekto ar psichikos negalią. „Vis dar yra daug baimių, trūksta informacijos. Psichikos ar intelekto sutrikimai labai įvairūs – nuo lengvų iki sunkių. Dalis lengvai kontroliuojami vaistais, bet darbdaviams tai vis dar kelia klausimų. Požiūrio nepakeisi per dieną. Reikia švietimo nuo mokyklos suolo“, – akcentuoja G. Lukošienė.
Užimtumo tarnybos statistika rodo, kad judama į priekį. 2024 m. registruotų asmenų su negalia buvo 81, per metus prisiregistravo dar 95, o išsidarbino 56 – tai sudaro apie 32 proc. Šiemet skaičiai panašūs, procentas kiek mažesnis – apie 29,7 proc.
Tarnyba teikia profesinės reabilitacijos paslaugas. Pernai joje dalyvavo du žmonės ir abu įsidarbino. Šiemet programa nevykdyta – priežasčių savivaldybė nenurodo.
Savivaldybė dirba ir su atvejo vadyba – tiek suaugusiems su psichikos negalia, tiek ilgalaikiams bedarbiams. „Turime pavyzdžių, kai po atvejo vadybos žmonės randa darbą. Pernai trys mūsų rajono žmonės įsidarbino – vienas slaugos įstaigoje, kitas samariečių valgykloje, trečias – dar kitur. Šiemet į modelį įtraukti 15 žmonių, o socialinėse dirbtuvėse dabar dalyvauja 17 rajono gyventojų. Du iš jų šiemet perėjo į kitus darbus. Socialinėse dirbtuvėse dalyviams mokamas atlygis – tai irgi motyvuoja“, – pasakoja G. Lukošienė.
Savivaldybė socialinėms paslaugoms skiria nemažas sumas. „Šiemet savivaldybės biudžete socialinėms paslaugoms numatyta apie 4 mln. eurų, dar apie 2 mln. gauname iš valstybės. Iš viso šioms paslaugoms – apie 6 mln. eurų per metus. Tai apima tiek pačių įstaigų darbą, tiek NVO projektus, tiek būsto pritaikymą“, – vardija koordinatorė.
Reikia bendrystės
Puiki proga išgirsti, kuo šiandien gyvena žmonės su negalia, buvo gruodžio 3-iąją Jurbarko rajono neįgaliųjų draugijos surengta šventė. Čia susirinko gausus būrys bendraminčių. Pasak draugijos pirmininkės Angelės Zabalujevos, metai draugijai buvo panašūs į praėjusius, tik nariai tapo tvirtesni emocine prasme.
Draugijoje daugiausia buriasi moterys, kurios užsiima rankdarbiais, lanko užsiėmimus, treniruotes, žaidžia stalo žaidimus. Yra ir žmonių, kurie tiesiog ateina pabūti, pabendrauti. „Ketvirtadieniais čia susirenka apie aštuonis narius, trečiadieniais – moterų būrelis. Visos vadovės juokauja esančios „pusiau socialinės darbuotojos“, nes kiekvienam atėjusiam stengiasi patarti, išaiškinti ar nukreipti“, – pasakoja pirmininkė.
A. Zabalujeva neslepia – draugijai trūksta daugiau jaunų žmonių. „Jeigu jų ateitų, rastųsi daugiau veiklų, iniciatyvų, bendruomenė atsinaujintų. Dalis galbūt nedrįsta ateiti, kiti slepia negalią, dar kiti dalyvauja darbinėje reabilitacijoje. Tačiau draugija jiems būtų atvira“, – tikina ji.
Poreikiai maži,
bet svarbūs
Draugijos pirmininkės pavaduotoja Justė Miliūnaitė pabrėžia, kad žmonėms ypač trūksta transporto paslaugų, informacijos apie lengvatas ir pagalbos tvarkantis dokumentus. „Draugija veža sergančius žmones į ligonines, padeda spręsti jų problemas vietoje. Transportą turime, bet jis jau senas“, – sako Justė.
Draugija neapsiriboja savivaldybės dotacijomis – rašo projektus edukacijoms, išvykoms. Finansavimas nedidelis, todėl galimybių ribos aiškios: vietoje remontų – kūrybinės dirbtuvės ar muziejai.
Norinčiųjų keliauti netrūksta, tačiau ne visada pavyksta rasti vietų, kurios priimtų žmones su negalia. „Ne kartą teko susidurti su tuo, kad išgirdus apie dalyvius su intelekto ar judėjimo negalia, prašymas tiesiog atmetamas. Skaudžiausia – ne finansai, o empatijos stoka“, – sako draugijos buhalterė Daiva Nefienė.
Draugija ypač stengiasi įtraukti tuos, kuriuos sunkiausia išjudinti iš namų. Vieni žmonės aktyvūs iš prigimties, kiti drovisi savo negalios ar baiminasi nepažįstamų situacijų.
Vasarą draugija organizuoja poilsines išvykas prie jūros, kuriose dalyvauja iki 45 žmonių – daugeliui tai vienintelė galimybė pakilti nuo kasdienybės.
Kalbant apie miesto infrastruktūrą, tenka pripažinti, kad Jurbarke vis dar daug vietų, kur asmenims su negalia judėti sunku – ypač kylant nuo vieno šaligatvio ant kito ar nuvažiuojant į nuokalnę. Tačiau vietų, kurios nepritaikytos žmonėms su judėjimo negalia, rajone yra ir daugiau. Vienas pavyzdžių – sėdinčio vežimėlyje patekimas į kirpyklą. „MVVG „Jurbarkas“ jau ne kartą skelbė paraiškų socialiniams projektams kvietimą. Ne vienam iš jų skirtas finansavimas, tačiau projektų, kurie spręstų paprastas kasdienes žmonių su negalia problemas, dar nėra“, – apgailestauja D. Nefienė.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
