Nemuno žmonės – taip kartais save pavadina Jurbarko ir kitų panemunės miestelių gyventojai, kurie praeity buvo ar dabar susiję su Nemunu: upeiviai, žvejai, pramoginės mažosios laivininkystės mėgėjai ir kiti, kurie pro savo namų langus kasdien mato Nemuną. Užtat daugelį jų šiomis dienomis galėjai sutikti rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje veikiančioje parodoje „Panemunės miestelių upeivystės atmintis“.
Artima tema
Unikalią kilnojamąją parodą, abiem krantais keliaujančią per panemunės miestelius ir patį Jurbarką nuo Kauno iki Smalininkų, finansavus Lietuvos kultūros tarybai, surengė ir vykdo kultūrinė upių tyrimų platforma „TeKA“ ir kultūrinė bendruomeninė iniciatyva „Švęskime upę!“
Parodoje pristatomi žemiau Kauno prie Nemuno įsikūrę miesteliai, kuriuose išsaugota ir juntama Nemuno suformuota gyvensena, prisimenama Lietuvos didžiausios upės įtaka pakrančių gyventojams, upeivystės kultūra ir tradicijos aktyviausiu upinės laivininkystės laikotarpiu, trukusiu iki Antrojo pasaulinio karo, gyvavusiu dar po jo, bet pradėjusio silpti praėjusio amžiaus pabaigoje, o atsigaunančiu tik dabar.
Todėl paroda iki šio mėnesio vidurio dar keliaus Nemuno dešine pakrante aukštyn. Ne atsitiktinai ji pradėta lapkričio 14 d. Kriūkuose (Šakių r.). Mat ilgą laiką, o ypač tarpukariu, čia buvo statomos baržos ir kitokios paskirties Nemuno laivai.
Parodos kelionė
Kiekvienas panemunės miestelis savaip susijęs su Nemunu. Todėl iš Kriūkų paroda keliavo į ypatingą vietą – Smalininkus, kur ateinančiais metais Vandens matavimo stočiai sukanka 215 metų ir nuo kurių žemyn upe ilgą laiką parsidėjo jau kita valstybė – Prūsija.
Iš Smalininkų paroda atvežta į Jurbarką. Pirmadienį, gruodžio 8-ąją, keliaus į Veliuoną, o gruodžio 12 d. pakvies ją apžiūrėti Vilkijos gyventojus. Taigi, jurbarkiškiai ar tolimesni rajono savivaldybės gyventojai, nespėjusieji apžiūrėti parodos Jurbarke dar gali suspėti į parodą Veliuonoje ar Vilkijoje.
Paprastai kur tik Nemuno pakrantėje buvo kokia įlankėlė, ten ir kūrėsi mažesnis ar didesnis uostelis. Todėl parodoje apžvelgiama tų uostelių reikšmė, laivų statyba, buvę keltai per Nemuną (Vilkijoje ir dabar tebėra), upeivių amatai ir gyvenimas ant vandens, Nemuno žmonių bendravimo kalba su tik jiems suprantamais išsireiškimais ir pavadinimais.
Parodą rengė ir ją lankytojams pristato šį paveldą tyrinėjantys mokslo darbuotojai. Jurbarkiečiams parodos sumanytojas dr. Justinas Kalinauskas pasakojo apie tai, kad nuo amžių glūdumos Nemunas buvo svarbiausia Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės susisiekimo ir prekybos arterija su Vakarų Europos šalimis, apie Nemuno vandenis vagojusius plokščiadugnius ir kitokius įvairių laikotarpių laivus, baidokus, keleivinius garlaivius, sielių plukdytojus ir tarpukario Lietuvos pasididžiavimą garlaivį „Vilnius“.
Kitas parodos kuratorius, Nemuno laivininkystės istorijos tyrinėtojas ir knygos „Nemunas Lietuvos gyvenime. 1918-1990 metai“ autorius dr. Gediminas Kasparavičius ne tik kalbėjo apie Jurbarko reikšmę laivininkystei, čia buvusią muitinę, bet ir kvietė kitą senovinių laivų entuziastą ir senosios laivininkystės istorijos tyrinėtoją, aktyvų šio judėjimo dalyvį Skirsnemunės seniūną Aidą Mozūraitį, jurbarkietę Onutę Ambrutaitienę, kurios tėvai ilgą laiką dirbo „ant baidoko“ ir jame nuolat gyveno visa šeima su mažais vaikais. Tuomet jie baidoku įvairius krovinius plukdė nuo Karaliaučiaus, Klaipėdos iki Alytaus, kol nebuvo Kauno HES‘o, o vėliau – nuo Kauno žemyn ir aukštyn. Tad baidoke užaugusi Onutė ir šiandien pamena visus uostus, pakrantes, Nemuno posūkius, jo žemupio atšakas ir sroves, Tilžės ir kitus tiltus.
Skirsnemunės seniūnas A. Mozūraitis Jurbarke laiko ir prižiūri jam patikėtą senovinę burvavaltę „Vytautas“, kuri dalyvavo septyniose iš aštuonių Nacionalinėse ekspedicijose ir yra plaukiojusi daugelyje Europos upių. Nė viena Nemuno burvaltė nėra mačiusi tiek pasaulio, kiek ši, laivybos sezono metu saugoma Jurbarko mažųjų laivelių prieplaukoje ir dažnokai savo burę išskleidžianti Nemune.
Jurbarkas –
ypatinga vieta
Nemunas per šimtmečius suformavo panemunės miestelių upeivystės tradicijas, uostų kultūrą, su upe susijusių žmonių gyvensenos būdą. Jurbarkas čia užima ypatingą vietą. Ir mokslininkai, ir rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius, gimęs ir užaugęs prie Nemuno Smalininkuose, prisiminė tas dienas, kai atsistojęs ant kranto pažvelgei upe aukštyn, pažiūrėjai žemyn pasroviui ir visuomet abiejose pusėse matei plaukiant laivų – toks buvo gyvas Nemunas.
Jurbarkas – išskirtinė laivininkystės vieta. 1918 m. vasario 16-ąją atkūrus Lietuvos valstybę būtent Jurbarke Lietuva tapo jūrine šalimi. Mat čia buvo įkurtas jūrų uostas, nes Klaipėda tuomet Lietuvai dar nepriklausė. Tad pirmieji du Lietuvos jūriniai laivai „Jūratė“ ir „Kastytis“, registruoti Jurbarko jūrų uoste, 1921 metų kovo 4 ir 11 dienomis, aukštai iškėlę Lietuvos trispalves, įplaukė į tuomet prancūzų administruojamą Klaipėdos uostą.
Statė laivus
Prieškariu Jurbarko laivų savininkai daugiausia buvo žydai. Vienas stambiausių verslininkų ir laivų savininkų – Izraelis Levinbergas. Jo ir brolių Rotblatų užsakymu 1937 m. Jurbarke gabus, apie 30 metų amžiaus, kalvis Kazys Miklauskas per 11 mėnesių pagal latvių laivų inžinieriaus projektą pastatė 225 tonų keliamosios galios motorlaivį „Birštonas“. Motorlaivyje buvo įmontuoti du po 70 arklio galių vokiški varikliai.
1938 m. darbas Jurbarko laivų statybos dokuose, pastačius du motorlaivius ir penkis baidokus, buvo pabaigtas, nes daugiau užsakymų nebuvo. Tačiau kalvį jurbarkiškį K. Mikalauską to meto spauda įvardijo kaip geriausią Nemuno laivų statytoją Lietuvoje.
Tas pats I. Levinbergas buvo ir kelto per Nemuną ties Jurbarku bendrasavininkis. Jurbarkiškiai broliai Aizenštatai buvo garlaivio „Laisvė“ savininkai.
Žymią vietą jurbarkiškių gyvenime yra palikusios Kalnėnų laivų remonto dirbtuvės. Po Antrojo pasaulinio karo Jurbarke nebuvo elektrinės. Iki karo buvusi Fainbergo elektrinė neveikė. Kurį laiką miestas, jeigu ne Kalnėnų uostas, būtų gyvenęs be elektros. O Nemuno laivų ir baidokų remonto dirbtuvės turėjo savo elektrinę, todėl elektrą tam tikromis valandomis galėjo tiekti ir miestui.
Privatizavimo klaidos
Nemuno laivininkystė pradėjo merdėti praėjusio amžiaus pabaigoje. Nemažai žalos pridarė ir beatodairiškas visuomenei svarbių objektų privatizavimas, skaudžiai atsiliepiantis šių dienų sprendimams. Savivaldybei prarastas baržų krovos uostas Jurbarke, Kalnėnų uostas visuomenės reikmėms taip pat kol kas neprieinamas.
Iškilo arši priešprieša tarp sausumos ir vandens kelių transporto. Autotransporto šalininkai tvirtino, kad vandens transportas Lietuvoje jau prarastas visiems laikams. Mat laivai sugriauti arba parduoti, Nemunas vietomis tapo toks seklus, jog vasaromis įmanoma net perbristi. Todėl kokia galinti būti kalba apie jo atgaivinimą.
Susidūrus dviem prieštaringoms pažiūroms vėl iškilo Nemuno, kaip laivybos upės, išlikimo grėsmė. Tačiau, kaip sakė meras S. Mockevičius, buvo tvirtinama, kam kišti milijonus eurų į vandenį, jeigu jau nėra nei laivų, nei laivybos. Vis tik Nemuno likimą pavyko nukreipti tinkama linkme: investavus apie 30 mln. iš Europos Sąjungos gautų lėšų, atstatytos ar įrengtos naujos bunos, jurbarkiečių vadinamos špikdamiais, reguliuojančios upės srovės tėkmę ir savaime išvalančios farvaterį. Nemunas atgijo, vėl tapo patrauklus keleivinei, krovininei, turistinei ir pramoginei laivybai ir jau matyti aiškių atsigavimo ženklų – vėl plukdomos baržos su įvairiais kroviniais.
Atsigavimo ženklai
Vakarų Europos valstybėse krovininis vandens transportas kaip tik labai vertinamas, nes bene daugiau kaip du kartus pigesnis, ekologiškesnis, o būsimasis elektrinis – visiškai ekologiškas. Numatyta, jog kai tarp Kauno ir Klaipėdos pradės kursuoti elektriniai krovininiai laivai, būtent Jurbarko uoste jiems bus keičiamos baterijos.
Ateityje Jurbarko laukia naujas sąsajų su Nemunu etapas. Rajono savivaldybės meras S. Mockevičius parodos lankytojams pranešė, kad jau ateinančią vasarą prasidės naujojo Jurbarko uosto statybos darbai. Mat Klaipėdos valstybinis jūrų uostas daugiau kaip po šimto metų vėl sugrįžta į Jurbarką, arba atiduoda skolą Jurbarkui – Nemuno ir Mituvos sandūroje, tapusioje įplaukimo į privatizuotą krovininį Jurbarko uostą kanalu, dešiniajame krante įrengs krovininį upių uostą.
Savo eilės laukia Smalininkų uosto sutvarkymas ir pritaikymas šių dienų reikmėms. Pasak mero, mintys sukasi ir apie tai, kaip visuomenės reikmėms atgauti ir Kalnėnų uostą.
Nemuno ir jo pakrančių gyventojų ryšys vėl stiprėja. Vandens kelias yra tas, kuris susidėvi mažiausiai. Tikimasi, kad ir naujasis uostas duos naują postūmį Jurbarko socialiniam gyvenimui.
Gintautas Šimboras
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
